BRANGIAUSIA DOVANA
Maža mergaitė ruošė dovaną Kalėdoms. Didelę dėžę
ji suvyniojo į brangų žvilgantį auksinį popierių. Ir popieriaus, ir
spalvotos juostos kaspinui sunaudojo labai daug.
- Ką darai? – rūsčiai subarė ją tėvas. – Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja?
Apsiašarojusi mergaitė apglėbė dėžę ir susigūžė kampe.
Kalėdų išvakarėse, ji ant pirštų galiukų prisiartino prie tėvo, sėdėjusio užstalėje, ir ištiesė jam puikiąją dėžę.
- Čia tau, tėti, – sušnabždėjo.
Tėvą užliejo švelnumo banga. Ko gero, jis buvo pernelyg griežtas dukrai. Galų gale juk dovana buvo skirta jam…
Jis lėtai atrišo kaspiną, kantriai nuėmė popierių ir atsargiai atidarė dėžę. Ji buvo tuščia!
Ši nemaloni staigmena sugrąžino pirmykštį tėvo pyktį. Jis pratrūko:
- Išeikvojai visą popierių ir juostą vien tam, kad apvyniotum tuščią dėžę?!
Mergaitės akys ir vėl paplūdo ašaromis. Ji gailiai tarė:
- Bet dėžė nėra tuščia, tėti! Aš ten įdėjau milijoną bučinių!
Todėl šiandien vienas žmogus savo darbo kabinete ant rašomojo stalo laiko batų dėžę.
– Juk ji tuščia, – sako jam visi.
– Ne, ji pilna mano dukrelės meilės, – atsako vyriškis.
(Bruno Ferrero „Auksinių žuvelių paslaptis")
...........................................................................................................................
Gyveno vienas neturtingas žmogus ir turėjo jis keturis sūnus: trys buvo protingi,
o vienas nekoks – nei proto, nei kvailumo. O ir negalėjo žmonės spręsti apie jo
protą: jis daugiau tylėjo ir mėgdavo vaikščioti į pievą, prie jūros, klausytis
ir kažką mąstyti, naktį jis žiūrėjo į žvaigždes.
Ir štai aplankė tėvą mirtis. Prieš atsisveikindamas su gyvenimu, jis pakvietė
savo vaikus ir tarė: "Mano sūnūs, greitai aš mirsiu. Kai tik jūs mane
palaidosite, uždarykite trobą ir eikite į pasaulio kraštą laimės ieškoti. Tegul
kiekvienas ko nors išmoks, kad galėtų pats save maitinti".
Mirė tėvas, o vaikai, jį palaidojus, išėjo į pasaulio kraštą laimės ieškoti ir
susitarė, kad susitiks po trijų metų toje pievoje, kur išsiskyrė, ir papasakos,
kas ko išmoko per tą laiką.
Prabėgo trys metai, ir laikydamiesi susitarimo, grįžo broliai iš pasaulio
krašto į gimtąją žemę. Atėjo pirmas brolis, kuris išmoko dailidės meno. Iš
nuobodulio nukirto medį ir išdrožė mergaitę. Grįžo antras brolis, pamatė medinę
merginą, ir būdamas siuvėju, nusprendė aprengti ją tą pačią minutę, ir kaip
tikras meistras, sukūrė jai gražią šilkinę suknelę. Atėjo trečias sūnus,
papuošė moterį auksu ir brangakmeniais. Jis buvo juvelyras ir sukaupė didelius
turtus.
Ir atėjo ketvirtas brolis. Jis nemokėjo nei drožti iš medžio, nei siūti – jis
mokėjo klausytis to, ką kalba žemė, ką taria medžiai, žolės, žvėrys ir
paukščiai, žinojo dangaus planetų paslaptis ir dar mokėjo dainuoti nuostabias
dainas. Pamatė jis medinę moterį prabangiais rūbais, papuoštą auksu ir
brangakmeniais. Tačiau ji buvo kurčia ir nebylė ir nejudėjo. Tada jis surinko
visą savo meną – juk jis išmoko kalbėti su viskuo, kas buvo žemėje, savo
dainomis suteikdamas gyvybę medžiams ir akmenims... Ir uždainavo jis
stulbinančią dainą, kuri pravirkdė brolius, pasislėpusius už krūmų, ir ši daina
įkvėpė sielą į medinę moterį. Ir ji nusišypsojo ir sudūsavo...
Tada broliai priartėjo ir tarė:
"Aš tave sukūriau, buk mano žmona".
"Buk mano žmona, nes aš aprengiau tave".
"O aš tave padariau turtingą".
Tačiau mergina atsakė:
"Tu mane sukūrei – buk mano tėvas. Tu mane aprengei, o tu papuošei –
bukite man broliais. O tu, kuris įkvėpei sielą ir išmokei džiaugtis gyvenimu,
tu vienas buk mano vyras, visą gyvenimą!"
Ir medžiai, ir gėlės, ir visa žemė kartu su paukščiais užgiedojo jiems meilės himną
...................................................................................................................
Tiek nedaug tereikia laimei..
Vieną vakarą, kai Jonas važiavo namo
nuliūdęs,nes buvo atleistas kaip ir kiti ,firma bankrutavo,o iš mažo
miestelio nenorėjo kraustytis,palikti savo gimtojo miesto,nes buvo
palaidojęs čia savo tėvus,o namie laukė 7mėnesių nėštumo mylima
žmona,pamatė kelkraštyje senyvo amžiaus moterį,belaukiančią ,kad kas
sustos jai padėti.Jos mašina stovėjo pačiame kelio viduryje,buvo
sprogusi padanga,bet moteriškei buvo sudėtinga pačiai pasikeisti.Sustojo
,nors labai skubėjo namo,mottėriškė draugiškai šypsojosi,Jonas
nenorėjo,kad ji jo išsigąstų,todėl buvo labai mandagus ir draugiškas.Kad
moteriškei būtų patogu ir ji nesušaltu,Jonas pasiūlė atsisėsti į mašiną
.Pakeitė padangą,močiutė norėjo kaipnors atsidėkoti,kad jis skubėdamas
,bet visvien sustojo ir pakeitė padangą,bet Jonas pinigų negalėjo
priimti iš moteriškės.Jis paprašė ,kad atsidėkotų jam paprasčiausiai
tuo,kad kitkart kai kas jos paprašys pagalbos padėtų tam žmogui ir
pagalvotų apie jį.Jam ši diena buvo labai liūdna,slegianti,bet gale
dienos jis pasijautė labai gerai,nes padėjo močiutei.
Moteriškė
sustojo už poros kilometrų esančioje kavinėje konors užkąsti.Tai buvo
nelabai jau koks jaukus restoranas.Padavėja priėjo ir mielai
nusišypsojo,nors matosi ,kad turėjo sunkią ir slegiančią darbo
dieną.Moteriškė pastebėjo,kad padavėja nėščia ir ganetinai ilgai,didelis
pilvukas.Pagalvojo ,kad jos gyvenimas tikrai sunkus jei dirba net
nėščia,ir tuo labiau nesiskundžia.Matėsi,kad geras žmogus.Motėriškė
prisiminė Joną.Užsisakė kavos,ir kol padavėja nuėjo atnešti kavą,ji
paliko 500 litų kupiūrą ir raštelį.Padavėja atėjusi perskaitė
raštelį:''Tu man nieko neskolinga.Kažkas kažkada padėjo man,taip kaip aš
dabar padedu tau.Jei nori man atsidėkoti,niekad neleisk ,kad meilės
grandinė nutrūktu ties tavim."Merginai nuriedėjo ašara.Ji gryžo laiminga
namo,po šio įvykio.Ji žinojo,kad vyras bus susikrimtęs ,nes mokesčius
reikia sumokėti šią savaitę,o pinigų nėra.Apkabino vyrą ir
pasakė:"Jonai,viskas bus gerai.Aš tave beprotiškai myliu!!!"
...........................................................................................................................
Mažas berniukas paklausė savo
mamos: „Kodėl tu verki?" „Nes aš esu moteris," atsakė ji. „To aš nesuprantu,"
atsakė šis. Jo mama apkabino jį ir pasakė: „Šito tu niekuomet nesuprasi."
Vėliau paklausė mažasis berniukas savo tėvo: „Kodėl mama verkia be jokios priežasties?"
„Visos moterys verkia be priežasties," tai buvo viskas ką tėvas galėjo
pasakyti. Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl
moterys verkia. Pagaliau jis paskambino Dievui, ir kai šis atsakė, paklausė
jis: „Dieve, kodėl moterys verkia taip lengvai?" Dievas atsakė: „Kai aš kūriau
moterį, ji turėjo būti kažkuo ypatinga. Aš padariau jos pečius pakankamai
tvirtais, kad ji galėtų pasaulio naštą pakelti, bet kartu ir pakankamai
švelniais, kad ji galėtų paguosti. Aš suteikiau jai vidinių jėgų, kad ji galėtų
gimdymo skausmus iškentėti, kaip ir atkirtį, kurį ji iš savo vaikų patirs. Aš
jai suteikiau tvirtumo, kuris jai leistų, toliau gyventi, kai kiti pasiduoda,
ir savo šeimą sunkiu ligos ar išsekimo metu aprūpinti, niekados nesiskundžiant.
Aš suteikiau jai jausmų gilumą, su kuriuo ji savo vaikus visuomet ir bet
kokiomis aplinkybėmis mylės. Aš jai suteikiau jėgų savo vyro klaidas iškęsti,
ir sukūriau ją iš jo šonkaulio, kad ji galėtų jo širdį apsaugoti. Aš daviau jai
išminties, kad ji žinotų, kad geras vyras savo žmonos neužgaus, bet kartais jos
stiprybę ir ryžtą patikrins, kad įsitikintų, jog ji tvirtai stovi jo pusėje. Ir
pagaliau aš jai daviau praliejimui ašarą. Ji skirta tik jai, kad ji galėtų ja
naudotis, kuomet jai tai būtina. Supraski, kad moters grožis ne jos drabužyje,
kurį ji nešioja; ne jos išvaizdoje, kaip ji atrodo arba plaukus nešioja. Moters
grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį – į tą vietą,
kurioje gyvena Meilė.
...........................................................................................................................................................
KAIP GERAI, KAD...
Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji
mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė -
vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge
mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo…
Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai,
kad…". Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …" ir
pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …".
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis
akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti
mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai,
kad…". „Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį", – netvirtu balseliu sako
mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du
pirštelius". „Taip", – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei
pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi
ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai
vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti". „Kaip gerai, kad
įsidūriau pirštelį ir nešaukiaugarsiai, nes mama būtų labai išsigandusi –
ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka", – mergaitės ašaros jau
nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu
dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau
pirštelį… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome
eiti į teatrą… kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…". Mergaitė jau
šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas!
Kitą
dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo
šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto
skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai
pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…".
Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu
pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…" Po to
šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė:
„Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją".
Šis žaidimas mergaitei
taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas
benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su
namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada.
Žodžiai „Kaip gerai, kad…" tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj
situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai
nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
-----------
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos
mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į
laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo
auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir
dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad…”. Mergina
atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra – jam nebeskauda, jis
nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu". Ir jos abi nusišypsojo.
----------------
Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą…
Angelas vardu mama
Labai seniai buvo vaikas, pasiruošęs gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Kaip aš gyvensiu žemėje būdamas toks mažas ir bejėgis?
Dievas atsakė:
- Iš daugelio angelų, aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.
- Bet pasakykite man, čia Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.
Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.
- Ir kaip aš sugebėsiu suprasti ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?
-
Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos
kada nors esi girdėjęs ir su kantrybe bei rūpesčiu, mokys tave kaip
kalbėti.
- O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?
- Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.
- Aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas apsaugos mane?
- Tavo angelas gins tave, net jei reikės rizikuoti savo gyvybe.
- Bet aš liūdėsiu, nes daugiau nematysiu Jūsų.
- Tavo angelas visada kalbės su tavimi apie mane ir mokys kaip grįžti pas mane, nepaisant to, aš visada būsiu šalia jūsų.
Tuo metu Danguje buvo daug ramybės, bet jau buvo galima išgirsti balsus iš žemės, ir vaikas paskubomis tyliai paklausė:
- O Dieve, jei aš jau iškeliauju, prašau pasakyk man mano angelo vardą.
- Tavo angelo vardas neturi jokios reikšmės, tu kviesi savo angelą žodžiu: Mama.
|
