Svetainiukė visiems

PAMOKANČIOS ISTORIJOS

Vilma — Sat, 25 Dec 2010 18:08:50 GMT

BRANGIAUSIA DOVANA

Maža mergaitė ruošė dovaną Kalėdoms. Didelę dėžę ji suvyniojo į brangų žvilgantį auksinį popierių. Ir popieriaus, ir spalvotos juostos kaspinui sunaudojo labai daug.
- Ką darai? – rūsčiai subarė ją tėvas. – Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja?
Apsiašarojusi mergaitė apglėbė dėžę ir susigūžė kampe.
Kalėdų išvakarėse, ji ant pirštų galiukų prisiartino prie tėvo, sėdėjusio užstalėje, ir ištiesė jam puikiąją dėžę.
- Čia tau, tėti, – sušnabždėjo.

Tėvą užliejo švelnumo banga. Ko gero, jis buvo pernelyg griežtas dukrai. Galų gale juk dovana buvo skirta jam…
Jis lėtai atrišo kaspiną, kantriai nuėmė popierių ir atsargiai atidarė dėžę. Ji buvo tuščia!
Ši nemaloni staigmena sugrąžino pirmykštį tėvo pyktį. Jis pratrūko:
- Išeikvojai visą popierių ir juostą vien tam, kad apvyniotum tuščią dėžę?!
Mergaitės akys ir vėl paplūdo ašaromis. Ji gailiai tarė:
- Bet dėžė nėra tuščia, tėti! Aš ten įdėjau milijoną bučinių!
Todėl šiandien vienas žmogus savo darbo kabinete ant rašomojo stalo laiko batų dėžę.
– Juk ji tuščia, – sako jam visi.
– Ne, ji pilna mano dukrelės meilės, – atsako vyriškis.
(Bruno Ferrero „Auksinių žuvelių paslaptis")

...........................................................................................................................

Gyveno vienas neturtingas žmogus ir turėjo jis keturis sūnus: trys buvo protingi, o vienas nekoks – nei proto, nei kvailumo. O ir negalėjo žmonės spręsti apie jo protą: jis daugiau tylėjo ir mėgdavo vaikščioti į pievą, prie jūros, klausytis ir kažką mąstyti, naktį jis žiūrėjo į žvaigždes.

Ir štai aplankė tėvą mirtis. Prieš atsisveikindamas su gyvenimu, jis pakvietė savo vaikus ir tarė: "Mano sūnūs, greitai aš mirsiu. Kai tik jūs mane palaidosite, uždarykite trobą ir eikite į pasaulio kraštą laimės ieškoti. Tegul kiekvienas ko nors išmoks, kad galėtų pats save maitinti".

Mirė tėvas, o vaikai, jį palaidojus, išėjo į pasaulio kraštą laimės ieškoti ir susitarė, kad susitiks po trijų metų toje pievoje, kur išsiskyrė, ir papasakos, kas ko išmoko per tą laiką.

Prabėgo trys metai, ir laikydamiesi susitarimo, grįžo broliai iš pasaulio krašto į gimtąją žemę. Atėjo pirmas brolis, kuris išmoko dailidės meno. Iš nuobodulio nukirto medį ir išdrožė mergaitę. Grįžo antras brolis, pamatė medinę merginą, ir būdamas siuvėju, nusprendė aprengti ją tą pačią minutę, ir kaip tikras meistras, sukūrė jai gražią šilkinę suknelę. Atėjo trečias sūnus, papuošė moterį auksu ir brangakmeniais. Jis buvo juvelyras ir sukaupė didelius turtus.

Ir atėjo ketvirtas brolis. Jis nemokėjo nei drožti iš medžio, nei siūti – jis mokėjo klausytis to, ką kalba žemė, ką taria medžiai, žolės, žvėrys ir paukščiai, žinojo dangaus planetų paslaptis ir dar mokėjo dainuoti nuostabias dainas. Pamatė jis medinę moterį prabangiais rūbais, papuoštą auksu ir brangakmeniais. Tačiau ji buvo kurčia ir nebylė ir nejudėjo. Tada jis surinko visą savo meną – juk jis išmoko kalbėti su viskuo, kas buvo žemėje, savo dainomis suteikdamas gyvybę medžiams ir akmenims... Ir uždainavo jis stulbinančią dainą, kuri pravirkdė brolius, pasislėpusius už krūmų, ir ši daina įkvėpė sielą į medinę moterį. Ir ji nusišypsojo ir sudūsavo...

Tada broliai priartėjo ir tarė:

"Aš tave sukūriau, buk mano žmona".

"Buk mano žmona, nes aš aprengiau tave".

"O aš tave padariau turtingą".

Tačiau mergina atsakė:

"Tu mane sukūrei – buk mano tėvas. Tu mane aprengei, o tu papuošei – bukite man broliais. O tu, kuris įkvėpei sielą ir išmokei džiaugtis gyvenimu, tu vienas buk mano vyras, visą gyvenimą!"

Ir medžiai, ir gėlės, ir visa žemė kartu su paukščiais užgiedojo jiems meilės himną
...................................................................................................................

Tiek nedaug tereikia laimei..

Vieną vakarą, kai Jonas važiavo namo nuliūdęs,nes buvo atleistas kaip ir kiti ,firma bankrutavo,o iš mažo miestelio nenorėjo kraustytis,palikti savo gimtojo miesto,nes buvo palaidojęs čia savo tėvus,o namie laukė 7mėnesių nėštumo mylima žmona,pamatė kelkraštyje senyvo amžiaus moterį,belaukiančią ,kad kas sustos jai padėti.Jos mašina stovėjo pačiame kelio viduryje,buvo sprogusi padanga,bet moteriškei buvo sudėtinga pačiai pasikeisti.Sustojo ,nors labai skubėjo namo,mottėriškė draugiškai šypsojosi,Jonas nenorėjo,kad ji jo išsigąstų,todėl buvo labai mandagus ir draugiškas.Kad moteriškei būtų patogu ir ji nesušaltu,Jonas pasiūlė atsisėsti į mašiną .Pakeitė padangą,močiutė norėjo kaipnors atsidėkoti,kad jis skubėdamas ,bet visvien sustojo ir pakeitė padangą,bet Jonas pinigų negalėjo priimti iš moteriškės.Jis paprašė ,kad atsidėkotų jam paprasčiausiai tuo,kad kitkart kai kas jos paprašys pagalbos padėtų tam žmogui ir pagalvotų apie jį.Jam ši diena buvo labai liūdna,slegianti,bet gale dienos jis pasijautė labai gerai,nes padėjo močiutei.

Moteriškė sustojo už poros kilometrų esančioje kavinėje konors užkąsti.Tai buvo nelabai jau koks jaukus restoranas.Padavėja priėjo ir mielai nusišypsojo,nors matosi ,kad turėjo sunkią ir slegiančią darbo dieną.Moteriškė pastebėjo,kad padavėja nėščia ir ganetinai ilgai,didelis pilvukas.Pagalvojo ,kad jos gyvenimas tikrai sunkus jei dirba net nėščia,ir tuo labiau nesiskundžia.Matėsi,kad geras žmogus.Motėriškė prisiminė Joną.Užsisakė kavos,ir kol padavėja nuėjo atnešti kavą,ji paliko 500 litų kupiūrą ir raštelį.Padavėja atėjusi perskaitė raštelį:''Tu man nieko neskolinga.Kažkas kažkada padėjo man,taip kaip aš dabar padedu tau.Jei nori man atsidėkoti,niekad neleisk ,kad meilės grandinė nutrūktu ties tavim."Merginai nuriedėjo ašara.Ji gryžo laiminga namo,po šio įvykio.Ji žinojo,kad vyras bus susikrimtęs ,nes mokesčius reikia sumokėti šią savaitę,o pinigų nėra.Apkabino vyrą ir pasakė:"Jonai,viskas bus gerai.Aš tave beprotiškai myliu!!!"
...........................................................................................................................

Mažas berniukas paklausė savo mamos: „Kodėl tu verki?" „Nes aš esu moteris," atsakė ji. „To aš nesuprantu," atsakė šis. Jo mama apkabino jį ir pasakė: „Šito tu niekuomet nesuprasi." Vėliau paklausė mažasis berniukas savo tėvo: „Kodėl mama verkia be jokios priežasties?" „Visos moterys verkia be priežasties," tai buvo viskas ką tėvas galėjo pasakyti. Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl moterys verkia. Pagaliau jis paskambino Dievui, ir kai šis atsakė, paklausė jis: „Dieve, kodėl moterys verkia taip lengvai?" Dievas atsakė: „Kai aš kūriau moterį, ji turėjo būti kažkuo ypatinga. Aš padariau jos pečius pakankamai tvirtais, kad ji galėtų pasaulio naštą pakelti, bet kartu ir pakankamai švelniais, kad ji galėtų paguosti. Aš suteikiau jai vidinių jėgų, kad ji galėtų gimdymo skausmus iškentėti, kaip ir atkirtį, kurį ji iš savo vaikų patirs. Aš jai suteikiau tvirtumo, kuris jai leistų, toliau gyventi, kai kiti pasiduoda, ir savo šeimą sunkiu ligos ar išsekimo metu aprūpinti, niekados nesiskundžiant. Aš suteikiau jai jausmų gilumą, su kuriuo ji savo vaikus visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis mylės. Aš jai suteikiau jėgų savo vyro klaidas iškęsti, ir sukūriau ją iš jo šonkaulio, kad ji galėtų jo širdį apsaugoti. Aš daviau jai išminties, kad ji žinotų, kad geras vyras savo žmonos neužgaus, bet kartais jos stiprybę ir ryžtą patikrins, kad įsitikintų, jog ji tvirtai stovi jo pusėje. Ir pagaliau aš jai daviau praliejimui ašarą. Ji skirta tik jai, kad ji galėtų ja naudotis, kuomet jai tai būtina. Supraski, kad moters grožis ne jos drabužyje, kurį ji nešioja; ne jos išvaizdoje, kaip ji atrodo arba plaukus nešioja. Moters grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį – į tą vietą, kurioje gyvena Meilė.

...........................................................................................................................................................

KAIP GERAI, KAD...

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė - vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…". Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …" ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …".

Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…". „Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį", – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius". „Taip", – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti". „Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiaugarsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka", – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti į teatrą… kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…". Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…". Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…" Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją".
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…" tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.

-----------
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad…”. Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra – jam nebeskauda, jis nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu". Ir jos abi nusišypsojo.
----------------
Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą…

Angelas vardu mama

Labai seniai buvo vaikas, pasiruošęs gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Kaip aš gyvensiu žemėje būdamas toks mažas ir bejėgis?
Dievas atsakė:
- Iš daugelio angelų, aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.
- Bet pasakykite man, čia Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.
Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.
- Ir kaip aš sugebėsiu suprasti ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?
- Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos kada nors esi girdėjęs ir su kantrybe bei rūpesčiu, mokys tave kaip kalbėti.
- O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?
- Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.
- Aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas apsaugos mane?
- Tavo angelas gins tave, net jei reikės rizikuoti savo gyvybe.
- Bet aš liūdėsiu, nes daugiau nematysiu Jūsų.
- Tavo angelas visada kalbės su tavimi apie mane ir mokys kaip grįžti pas mane, nepaisant to, aš visada būsiu šalia jūsų.
Tuo metu Danguje buvo daug ramybės, bet jau buvo galima išgirsti balsus iš žemės, ir vaikas paskubomis tyliai paklausė:
- O Dieve, jei aš jau iškeliauju, prašau pasakyk man mano angelo vardą.
- Tavo angelo vardas neturi jokios reikšmės, tu kviesi savo angelą žodžiu: Mama.

ŠTAI KĄ GAUNI AUGINDAMAS VAIKĄ...

Vilma — Sat, 15 Aug 2009 21:36:58 GMT

Štai ką gauni augindamas vaiką:

1. Pavardės pratęsimą.
2. Dievo šmėkščiojimą kasdien.
3. Krizenimą po anklode kasnakt.

4. Meilės - daugiau nei tavo širdis gali sutalpinti.
5. Daug bučinių ir apsikabinimų.
6. Nesibaigiančią nuostabą dėl kalnų, skruzdėlių, debesų ir šiltų pyragėlių.

7. Ranką įsikibti (dažniausiai išteptą uogiene).
8. Kompaniją burbulų pūtimui, aitvarų leidimui, smėlio pilių statybai ir bėgimui per šaligatvį lyjant lietui.
9. Kažką, su kuo gali kvailai pasijuokti, nepriklausomai nuo to, ką tądien pasakė tavo bosas arba koks buvo akcijų kursas.

10. Teisę niekada nesuaugti.
11. Gali piešti pirštais, žaisti slėpynių, gaudyti jonvabalius ir tikėti, kad egzistuoja Kalėdų Senelis.
12. Tau nereikia teisintis, kad žiūri Pūkuotuko nuotykius šeštadienio rytais, eini į Disnėjaus filmus ir buri iš žvaigždžių.

13. Gali pasikabinti vaivorykščių, širdelių ir gėlyčių ant šaldytuvo durų.
14. Esi herojus, nes nukeli skraidančią lėkštę nuo stogo, nuimi dviračio ratus, kad ištrauktum įstrigusią skiedrą, pripildai baseiną, treniruoji futbolo komandą, kuri niekada nelaimi, bet visada gauna ledų po kiekvienos treniruotės.
15. Tu gauni teisę pirmas stebėti tokius istorinius įvykius kaip pirmas žingsnis, pirmas žodis, pirmas liemenukas, pirmas pasimatymas, pirmas kartas už vairo.

16. Tu tampi nemirtingas. Tu išaugini dar vieną šaką savo genealoginiame medyje ir, jei tau sekasi, daug šakelių, vadinamų anūkais.
17. Gauni psichologijos, mitybos, kriminalinės teisės, komunikacijos ir žmogiškojo seksualumo išsilavinimą tokį, kokio negali suteikti joks universitetas.
18. Savo vaiko akyse esi lyg Dievas.

19. Gauni nepalyginamą meilę.
20. Įgauni magiškos galios išbaidyti visus baubus ir siaubūnus iš po lovos, pagydyti sužeistą širdį, sutramdyti naktinį vakarėlį, padėti gyvenimo pamatus ir mylėti be galo, taigi vieną dieną...
Lygiai kaip tu, jie mylės savo vaikus, neskaičiuodami, kiek tai kainuoja

LAIMĖS RODIKLIAI

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 18:00:39 GMT

Kontroliavimas

Kontroliuoti šiuo atveju reiškia parinkti ir pritaikyti savo reacijas įvykiams, nepaisant jų sudėtingumo. Žinoma, dažniausiai negalime kontroliuoti mums nutinkančių dalykų, tačiau esame visiškai atsakingi už savo reakciją į juos.

Tokios elgsenos rezultatas: mažiau kaltinsite neteisingą likimą, sėkmės apraiškų daugės.

Gebėjimas laikytis savo

Gebėjimas laikytis savo priklauso nuo ištvermingumo, valios jėgos ir atkaklumo net tada, kai aplinkybės stoja jums skersai kelio. Šis gebėjimas įgalina baigti tai, kas buvo pradėta.

Tokios elgsenos rezultatas: pasiekimas tokių rezultatų, kuriuos kiti laikė neįmanomais.

Gebėjimas rizikuoti.

Šis gebėjimas suteikia pasitikėjimo savimi, kad galėtumėte rizikuoti, o ne rinktis saugias lažybas. Jis taip pat reiškia ir platų požiūrį ir norą pažinti bei išbandyti naujus mąstymo bei pažangius veiklos būdus.

Tokios elgsenos rezultatas: daugiau sėkmės galimybių.

Nuojauta

Nuojauta - tai visų savo jausmų ir intuicijos panaudojimo įgūdis siekiant tvirtai įsitikinti pasitaikiusia sėkmės galimybe. Norint nujausti svarbus emocinio intelekto panaudojimas, instinktyvus mąstymas ir intuicija. Visa tai parodo sutapimų vertę.

Tokios elgsenos rezultatas: pasitikėjimas savo vidiniu balsu.

Socialiniai gebėjimai

Šie gebėjimai padeda susieti save su daugeliu žmonių įvairiuose kontekstuose. Tai gebėjimas pradėti pokalbį su nepažįstamais žmonėmis, iniciatyvumas esant tarp nepažįstamų žmonių. Iš esmės tai gebėjimas iš asmeninio gyvenimo patekti į socialinį tinklą.

Tokios elgsenos rezultatas: daugiau gerų sutapimų.

Suvokimas

Suvokimą sudaro požiūris į gyvenimą, įvykius, save ir kitus. Ar esame linkę tikėtis gero? Ar visada matome ir gerąsias blogųjų dalykų bei žmonių puses? Ar esame optimistai? Ar numojame ranka į nedideles nesėkmes ir rūpesčius? Jei taip, tai tikrasis gebėjimas suvokti.

Tokios elgsenos rezultatas: nesėkmės paverčiamos sėkme.

Savęs pažinimas

Tai gebėjimas save pažinti taip, kad galima būtų suvokti, kas mums tinka ir kas ne. Tokio pobūdžio pasitikėjimas savimi yra įgūdis, kuris padeda tada, kai sekasi.

Tokios elgsenos rezultatas: apsaugo visus kitus natūralius gebėjimus

KAS YRA LAIMĖ

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:59:40 GMT

Asiliukų rojuje gyveno linksmas, mažas ir žvalus asiliukas. Kasdien jis bėgiojo po žalią pievą ir ėdė tik šviežiausią žolę. Jam galvoje sukosi tik vienas klausimas „KAS YRA LAIMĖ?”

Taip jis išėjo į pasaulį atsakyti į savo klausimą. Nubėgo jis pas karvę ir sako:

- Karve, kas yra laimė?

- Laimė? Tai, kai duodi daug pieno,- atsakė karvė.

- Bet argi tai yra laimė? - sumurmėjo sau po nosim asiliukas. Nubėgo jis pas avį ir sako:

- Avyte, kas yra laimė?

- Laime yra tada, kai užaugini daug vilnos.

- Hmm... Nemanau, kad tai yra laimė,- sudvejojo asiliukas ir greitai nustriksėjo pas kiaulę, ir vėl paklausė:

- Kiaule, kas yra laimė?

- Laimė, oo... Laimė... tai yra, kai gauni ėdalo ir gali šiltai bei ilgai miegoti.

- Tai tikrai nėra laimė,- nusivylė jis.

Mažytis asiliukas keliavo nusiminęs per mišką ir išgirdo verkiančią mergaitę, jis tarė:

- Kas nutiko?

- Kokia laimė, kad tave sutikau! - atsakė ji.

Asiliukas suprato, kad tikroji laimė yra padėti kitam.

PAMOKANTYS PASAKOJIMAI..

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:59:04 GMT

Buvo ilga varginanti kelionė. Dabar moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis.
Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių jį paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. Sugluminta tokio netikėto poelgio, moteris nerado savyje jėgų nei kažką pasakyti jam, nei net pakelti į jį akių. Tiesiog pamėgino mintimis vėl grįžti prie skaitymo. Po kelių minučių ji paėmė iš maišelio dar vieną, trečiąją, bandelę ir suvalgė ją. Neįtikėtina, tačiau nepažįstamasis paėmė ketvirtąją bandelę ir taip pat ramiai ėmė ją valgyti. Po to dar didesnei moters nuostabai paėmė maišelį ir pasiūlė jai paskutiniąją bandelę. To jau buvo per daug. Moteris nerviRgai, netardama nė žodžio susirinko savo mantą, metė į nepažįstamąjį paniekos kupiną žvilgsnį ir nuskubėjo link išėjimo...
Prie kontrolės punkto, paprašyta kelionės bilieto, ji nervingai atsisegė krepšį ir pamatė jame neatidarytą popierinį maišelį su visomis penkiomis bandelėmis.

Moralas
Niekada neskubėkite vertinti. Pasaulis toli gražu nėra toks jau blogas, kaip kad dažnai apie jį pagalvojame.

Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau.
Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
-Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
-Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
-Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
-Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia.... na šiaip sau.
-Aš taip nusprendžiau. Vadinasi taip ir bus.
Draugas nesiginčijo, atsisveikino ir nuplaukė toliau sau laimės ieškoti. O naujai iškeptas jaunikis nuėjo pirštis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toje gentyje buvo priimta už nuotaką duoti išpirką. Ir išpirka paprastai buvo duodama karvėmis. Išpirka už gerą nuotaką siekdavo net dešimt galvijų. Atvarė jaunikis į genties vado kiemą mykiančią dešimties karvių išpirką ir tarė:
-Gerbiamas vade, aš noriu paimti į žmonas tavo dukterį. Štai išpirka – dešimt karvių!
-Ką gi, tavo pasirinkimas – geras. Mano vyresnioji duktė yra gražuolė ir protinga. Ji verta tokios išpirkos. Aš sutinku.
-Gerbiamas vade, tu ne visai teisingai mane supratai. Aš noriu imti į žmonas tavo jaunesniają dukterį.
-Tu ką – juokauji? Argi tu nematai, kad ji tokia... na šiaip sau.
-Bet aš noriu imti į žmonas būtent ją.
-Gerai, tai tavo pasirinkimas, bet kaip doras žmogus aš negaliu imti už ją dešimt karvių – ji nėra tiek verta.
Kiek pagalvojęs mergaitės tėvas pridūrė:
-Paimsiu, bet ne daugiau trijų karvių.
-Atleiskite, vade, bet aš noriu sumokėti būtent dešimt karvių.
Vadas neprieštaravo ir netrukus buvo iškeltos jaunųjų vestuvės.
Nepastebimai prabėgo keletas metų. Senasis draugas nusprendė aplankyti saloje likusį gyventi bičiulį ir sužinoti, kaip susiklostė jo gyvenimas.
Atplaukė, išsilaipino, eina pakrante, o jam priešais ateina moteris, tiesiog, nepaprasto grožio.
Keliautojas pasilabino ir paprašė jos pagelbėti surasti jam jo senajį draugą. Moteris parodė kelią. Keliauninkas ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui vaikai bėginėja.
-Kaip tu gyveni? – paklausė.
-Ačiū. Aš esu laimingas.
Čia įeina ta pati gražioji moteris.
-Štai susipažink. Tai mano žmona.
-Kaip? Tu vedei antrą kartą?
-Ne, čia ta pati jaunėlė vado duktė.
Draugas neteko žado.
-Bet kas atsitiko, kad ji taip pasikeitė?
-O tu pats jos paklausk.
Priėjo draugas prie moters ir klausia:
-Atleisk man už netaktišką klausimą. Bet aš gerai prisimenu, kad tu buvai tokia... na šiaip sau. Kas atsitiko, kad tu tapai tokia gražuolė.
Moteris nusišypsojo ir tarė:
-Tiesiog, vieną kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių.

Istorijos moralas
Visi žmonės giliai viduje turi daugybę talentų. Deja, ne visi tai žino. Ko gero, didesnis džiaugsmas už džiaugsmą savyje tuos talentus atrasti yra džiaugsmas padėti kitiems žmonėms atrasti savo dvasios lobius ir padėti jiems tuos talentus iškelti į dienos šviesą.

Kartą žmogus nusipirko turguje vaisių. Parėjęs namo, pamatė, kad prekijai vietoje vaisių prikrovė į jo vežimą krūvą akmenų. Bet jis negrįžo atgal į turgų, nesipiktino, gyveno toliau kaip gyvenęs. Ir štai, po 40 ilgų metų į jo namus kažkas pasibeldė. Kai žmogus pravėrė duris, pamatė ant slenksčio stovinčius senukus. "Sveikas”. – tarė jie. – "Tai mes tave tada apgavome, ir šiandien atėjome paprašyti atleidimo”. Tačiau žmogus tik pečiais gūžtelėjo ir atsakė: "Aš atsimenu tą nutikimą. Bet jūs man nieko neskolingi. Akmenis aš išmečiau tą pačią dieną į duobę. O jūs 40 metų nešiojotės juos savo širdyse.”

Pokalbis su Dievu

„Tai norėtum pasikalbėt su manim?” - paklausė Dievas.
„Jei turite laiko”, - atsakiau.
Dievas nusišypsojo. "Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?”
"Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?”
Dievas atsakė:
"Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena. Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”.
"Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” - paklausiau.
"Supratimo, kad jie negali priversti kito žmogaus pamilti juos. Viskas, ką jie gali - tai leisti kažkam juos mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo kaltiesiems. Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai. Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”.
"Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” - paklausiau.
"Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”.

Ar Dievas yra?

Vyras nuėjo į kirpyklą, nusikirpti plaukų ir jo apsikarpyti barzdos. Kai kirpėjas pradėjo dirbti, jie pradėjo kalbėtis. Jie kalbėjo apie labai daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai jie galų gale paminėjo Dievo temą, kirpėjas pasakė:
- Aš nemanau, kad Dievas egzistuoja.
- Kodėl jūs taip sakote? - paklausė klientas.
- Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievas neegzistuoja. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leistų visus šituos daiktus.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo pradėti ginčo. Kirpėjas baigė savo darbą, ir klientas paliko kirpyklą. Tik po to, kai jis išėjo, pamatė vyrą gatvėje su ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas pasuko atgal ir vėl įėjo į kirpyklą, ir pasakė kirpėjui:
- Žinote ką pasakysiu? Kirpėjai neegzistuoja.
- Ką jūs sakote? - paklausė nustebintas kirpėjas. - Aš esu čia, ir aš esu kirpėjas. Juk aš ką tik jus pakirpau.
- Ne! - klientas sušuko. - Kirpėjai neegzistuoja, nes jei jie egzistuotų nebūtų žmonių su purvinais ilgais plaukais ir neapkarpytomis barzdomis, kaip tas vyras lauke.
- Bet kirpėjai TIKRAI egzistuoja! - atsakė kirpėjas. - Tik ne visi žmonės ateina pas mane.
- Būtent! - patvirtino klientas. - Tai ir yra esmė! Dievas, taip pat, TIKRAI egzistuoja! Tik ne visi žmonės eina pas Jį ir ieško Jo. Štai kodėl yra tiek daug skausmo ir kančios pasaulyje.

Svirplys ir moneta

Garsus išmintimi indas ir geraširdis italas buvo puikūs draugai. Jie susipažino Indijoje, kur italas su šeima leidosi į turistinę kelionę. Tapęs italų gidu, indas vežiojo juos po tolimiausias ir gražiausias šalies vietoves.

Sužavėtas italas pakvietė indą paviešėti savo namuose Milane. Norėjo atsidėkoti už pastarojo paslaugumą, supažindinti naująjį bičiulį su gimtuoju miestu.

Iš pradžių indas atkakliai atsisakinėjo, tačiau galiausiai leidosi draugo įkalbamas ir ryžosi sėsti į lėktuvą.

Jau kitą dieną abu vaikščiojo Milano gatvėmis. Svetimšalio šokoladinė veido spalva, juoda barzda bei geltonas turbanas atrodė neįprastai ir traukė praeivių žvilgsnius. Milanietis didžiavosi savo bičiuliu, tad žingsniavo aukštai iškėlęs galvą.

Staiga indas aikštės viduryje stabtelėjo ir paklausė:

- Ar girdi tai, ką aš girdžiu?

Kiek sutrikęs milanietis įtempė ausis, tačiau negirdėjo nieko, išskyrus mašinų ūžesį.

- Kažkur netoliese griežia svirplys, - tęsė atvykėlis tvirtu balsu.

- Negali būti, - papurtė galvą bičiulis. - Čia tik miesto triukšmas. Be to, iš kur čia galėtų atsirasti svirplys?

- Tikrai nesuklydau. Girdžiu čirpiant svirplį, - pakartojo indas ir pasilenkęs ėmė raustis lapų šusnyje.

Milanietis nepatikliai stebėjo jį. Po minutėlės svečias jam parodė mažytį vabzdį, savo giesme tarsi priekaištaujantį išdrįsusiems trukdyti jo koncertą.

- Dabar įsitikinai, kad čia svirplys? - paklausė indas.

- Taip, - sutiko italas. - Jūsų, indų, klausa daug aštresnė nei mūsų, baltųjų...

- Klysti, - šyptelėjoišminčius. - Tik pažvelk...

Taip taręs, išsitraukė iš kišenės mažytę monetą ir metė ją ant grindinio. Akimirksniu keturi ar penki praeiviai atsigręžė pažiūrėti.

- Matai? - susijuokė svečias. - Ši moneta skambtelėjo daug tyliau nei griežė svirplys. Tačiau kiek baltųjų ją išgirdo!

MEILĖ NETURI KAINOS

Fermerio sodyboje labuvo keletas šuniukų, kuriuos jis norejo parduoti.
Surašęs skelbimą, kad parduodami 4 šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros.
Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrasiai
timptelint jo kelniu klešnę. Nukreipe žvilgsnį žemyn -
tiesiai jam į akis žvelgė berniukas.
"Pone," - pasake jis. "Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų".
"Na," - tarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą - "Šie
šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja"...
Akimirkai berniukas nuleido galva...
Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn i kišenę ir ištraukęs
pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:
"Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek uzteks, kad galėčiau
apžiūrėti šuniukus".
"Žinoma, " - linktelėjo fermeris ir švilptelėjo. "Šen, Doli!" - pašauke jis.
Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų
nurisnojo link šeimininko.
Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibejo džiaugsmu.
Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažin ką brazdant būdoje.
Lėtai išsiropstė dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis.
Išvirtęs iš būdos kažin kaip keistai keberiodamasis šunytis iš visų
jėgų stengėsi
pasivyti savo gentainius...
"Aš noriu šito," - užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas.
Fermeris pasilenke prie berniuko - "Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio.
Jis niekada negales su tavim bėgioti ir žaisti kaip šie kiti šuniukai".
Berniukas žengtelejo tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelejo plačią
kelnių klešnę aukštyn.
Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie
specialaus bato.
Žvelgdamas fermeriui i akis berniukas paaiškino:
"Matote, pone, as ir pats negaliu labai greitai bėgioti - o jam
reikia, kad kas nors suprastų..."
Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį.
Rūpestingai apglėbęs, perkėlė jį iįberniuko glebį.
"O kiek kainuos?" - susirūpino berniukas.
"Nieko," – pasakė fermeris, - "Meilė neturi kainos..."

Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia, kad kas nors suprastų...
Nepamirškite priminti savo draugams, kaip jie jums rūpi.

DIEVO DĖŽUTĖS

Laikau rankose dvi dėžes, kurias man įdavė Dievas.

Jis pasake: "Visus savo rūpesčius sudėk į juodąją džutę, o visa savo džiaugsmą - į auksinę."

Pildžiau jo paliepimą ir į dėžutes rūpestingai rūšiavau

savo bėdas ir džiaugsmus...

Auksinė sulig kiekviena diena vis sunkėjo...

Tuo tarpu juodoji buvo tokia pat lengva kaip ir anksčiau...

Genamas smalsumo atvėriau juodąją dėžutę

ir pamačiau vietoje dugno tuštumą,

pro kurią iškrisdavo visas mano liūdesys...

Parodžiau tai Dievui ir nusistebėjau:

"Kur gi dabar visos mano bėdos?"

Jis nusišypsojo ir atsake:

"Mano vaike, jos čia - su manimi..."

Paklausiau tuomet, kodėl Dievas man davė dvi dėžutes -

auksinę ir juodąją be dugno?

"Mano vaike, auksinė yra tam, kad tu galėtum kaupti savo džiaugsmus,

o juodoji, kad pamirštum visas savo bėdas..."

Musu draugai - tai mūsų auksinės dežutės lobiai...

Draugyste, tai lyg ratas, kuris niekada nesibaigia.

Istorija su arbata

Kartą buvau pakviestas į svečius. Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie puse neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis kalbėjo ir kalbėjo arbata bėgo per viršų.
Kiek kartų aš buvau panašus į šią šeimininkę. Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau panašiai kaip ji pylė arbatą. Nepastebėjau, kad pašnekovas pilnas rūpesčių, problemų, sunkumų. Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinimas, bėgo per viršų - kaip toji arbata.
Pokalbis gali būti veiksmingas tik tada, kai visų pirma išmoksime klausytis ir tik tada jautriai pabandysime "pilti".

KREIDELĖS

Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.

Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?

..Jauna moteris aplanke savo mama ir pasiguode jai, kad gyvenimas tapo
sunkus. Ji nezinanti, kaip viska sutvarkyti ir kad ji jau
pavargo nuo to, kad pasibaigus vienai problemai, atsiranda kita. Todel jos
manymu, geriausia iseitis viska uzbaigti.

Mama tyliai isklause ir po to nusivede dukra i virtuve.

Nieko nesakydama, ji uzkaite tris puodus su vandeniu.I
pirma puoda ji idejo morkas, i antra-kiausinius ir i paskutini
supyle kavos pupeles.
Uzvirino juos ir po 20min viska isjunge.

Isimtas morkas ir kiausinius sudejo i lekstutes,vandeni nuo virtu
pupeliu supyle i puoduka.
Atsisukusi i dukteri, ji paklause:"Pasakyk, ka tu matai?"
"Morkos, kiausiniai ir kava"-atsake dukra.

Mama pastumejo arciau lekstute su morkomis ir paprase paliesti
morkas. Dukra pastebejo,kad jos suminkstejo. Veliau mama
paprase paimti kiausini ir ji nulupti. Nulupus pamate, kad tai
kietai virtas kiausinis. Galiausiai mama paprasen
dukters pauostyti ir paragauti kavos. Dukra nusisypsojo, ikvepe
malonaus kavos aromato ir megavosi kava.

"Koks viso to tikslas, mama?"-paklause dukte.

Mama paaiskino jai, kad kiekvienas is siu
objektu susidure su sunkumu - pateko i karsta vandeni, bet visi sureagavo
skirtingai.

Kietos standzios morkos, pabuvusios verdanciame vandenyje, suminkstejo
ir tapo silpnos. Gleznas duztantis kiausinis jautesi
saugiai ji sauganciame lukste. Bet pabuves verdanciame
vandenyje, viduje tapo kietas.
Unikaliausios buvo kavos pupeles, nes pabuvusios
verdanciame vandenyje jos pakeite...vandeni.
"Kuris is ju esi tu"-ji paklause savo dukters. "Kai
isbandymai ir nepalankios situacijos pasibeldzia i tavo duris, kaip
tu atsakai? Ar tu esi morka, kiausinis ar kavos pupele?" Kaip elgiesi tu?

Ar sunkiausia valanda ir didziausiu isbandymu
metu pakyli i kita lygi? Ar tu lyg morka, kuri atrodo stipri, bet skausmo
ir isbandymu metu vysti, tampi minksta ir prarandi
stipruma?
Ar tu lyg kiausinis -sirdyje ramus ir pasyvus,bet kuris
keiciasi, kai ji kaitina?

Ar tu kaip kavos pupele? Maza pupele sugeba pakeisti
karsta vandeni, t.y. keicia kiekviena aplinkybe, kuri sukelia skausma.

Kai vanduo tampa karstas, ji isleidzia savo skoni ir malonu aromata.

Jei tu esi kaip pupele, tai kas karta pablogejus aplinkybems, tu tampi
geresniu zmogumi ir keiti situacija aplink save.

VISKAS PRAEINA

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:58:31 GMT

Kažkada senai buvo toks karalius,jis turejo karalyste,pinigų ir valdė miestą....taip pat jis ir sūnų turejo...

karalius jautė, kad tuoj mirs ir nusprendė pasikviesti sūnų ir tai jam pasakyti....pasikvietęs sūnų jis pasakė, perduodu tau savo pinigus, miestą, žmones ir duodu dvi dežutes- vieną atidaryk ,kai būsi labai labai laimingas, o kitą atidaryk, kai busi labai labai nelaimingas...

po kelių dienų karalius mirė...

sūnus ėmė valdyti miestą, jis nedirbo nieko nedarė, tik leido pinigus, linksminosi ir vakare gulėdamas lovoje mąsto: turbūt labiau laimingas nebūsiu ir atidarė dėžutę, o joje raštelis: "VISKAS PRAEINA"

kadangi sūnus nedirbo, išleido pinigus, miesto žmones nuo jo nusisuko...nebežinojo žmogus kur dėtis..pabėgo is to savo miesto ir pasiėme tik vieną dežutę...ir manydamas, kad nelaimingesniam būti neįmanoma atidarė dėžutę, o joja parašyta: "VISKAS PRAEINA"

TAIP KAD VISKAS PRAEINA

EILĖS.

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:57:58 GMT

PRISIMINIMAI

Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
Su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
Padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
Širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
Iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
Dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man,
O nuodėmes
Išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
Mačiau kadais.
Kažką myliu,
Kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
Išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
Tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
Daugiau nebeminėt.

A.Zalatoriene

LAIŠKAS

Rašau aš tau, tėveli...
Labas vakaras.
Gal bus klaidų. Bet suprasi mane.
Tavęs aš laukiau visą visą vasarą.
Tave dažnai matau sapne.

Aš nežinau, tėveli, tavo adreso.
Bet laišką tau atneš laiškanešys.
Tik nuo tavęs laiškučio vis neatneša,
Nors žada, žada...štai jau metai trys...

Vaikai mojuoja ir dar tyčia erzina,
Kad pas mane tėvelis nebegrįš...
Juk tu žadejai vest mane prie ežero,
Kur plaukioja auksinis ešerys.

Juk tu žadėjai man parnešti katiną,
Didžiulį, kad vos lįstų pro duris...
Tėveli, viską viską aš dar atmenu-
Ir mamą raminu: sugrįš, sugrįš,sugrįš...

Tad atvažiuok, tėveli, baigias vasara...
Man laikas gultis. Už langų naktis.
Aš neverkiu, tėveli, tiktai ašaros
Taip įkyriai man lenda į akis.

/ Jonas Drazdauskas /

Netikrumas

Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

(A. Mickevičius)

Kai bus sunku,
Bučiuosiu lietų.
Kai bus tamsu,
Tave mintyse piešiu.
Kai liūdesy paskęsiu,
Priminsiu sau
Švelnutę šypseną.
Dainuosiu medžiams,
Akmeniui, vaivorykštei.
Kai būsiu vienas
Ir taip toli...
Paskui lyg paukštis
Pakirstais sparnais
Bandysiu skristi.
Tačiau bejėgis
Ir nusikankinęs
Parkrisiu ant žolės
Ir žemę apkabinęs verksiu,
Tarytum plaukus
Žolę glamonėsiu,
Į delnus rinksiu
Tau lietaus lašus.
Toli
Ir šuniškai graudu.
Rašysiu
Ir dėsiu daleles širdies
Tau į žodžius,
Kad tik užtektų jos.
Taip šuniškai graudu,
Sunku, tamsu ir
Nėr lietaus...

/ R. Jurgelaitis /
PRARASTA MEILĖ

Tu tikriausiai supratai jau,
Kad patyrei stiprų jausmą.
Ir gal kada tau teks pajusti,
Nepakeliamą praradimo skausmą?
Galbūt tada tu pastebėsi,
Kad netgi metų laikai
Pravirksta. Nors kiekvienas savaip,
Tačiau vienodai nuoširdžiai, giliai-
Kaip mažyčiai vaikai:
Medžių sula taps ašarom saldžiom,
Kuriom pravirks beržai, klevai ir uosiai.
Ryto rasa kris ašara skaidria-
Ja prasidės ir dar viena diena laukuose...
Tamsus dangus graudžiai pravirks,
Kūkčiodamas kartu su vėju.
Net snaigė delną tavąjį pasiekus,
Mažyčiu skausmo lašeliu pavirs.
Gyvenimas tampa griuvėsiais,
Praradus meilę pirmutinę.
Žemė ašarom įmirksta...
Tad nėra ko visai stebėtis,
Kad ir žmogus, beje, pravirksta...

/R.Zableckas/

LAUKIMAS

Kai laukiu aš tavęs, atrodo, man : sustojo
Net laikas - laukia jis taip pat tavęs.
Laukimas tas nėra našta sunkioji.
Kartoja siela vėl
Tas brangias minutes,
Kai nujautimas patylom įspėja :
Jinai tuojau ateis...
Jau šnaresys artėja,
Jau lengvą durų girgždesį jaučiu -
Ir mano mylimosiosios artėjimą.
Bet jos žingsnius girdžiu
Pagal savos širdies plakimą.

Tyla ir susimąstymas pradingo.
Nuo durų padvelkė lengva vilnim...
Ką aš dabar mąsčiau nerimastingai ?
Tiek to. Jau užmiršau. Tu - su manim.

/ L.Ozerovas /
TU TAIP TOLI

Tu taip toli. Mane kankina ilgesys.

Tu taip toli. Seniai patvino upės.

Daugybę kartų degino ugnis.

Daugybę kartų tirpdė rūkas.

Ir nemačiau seniai giedros dienos.

Tiktai krūtinę drasko audros.

Mielai pavirsčiau viesulu sapnuos.

Man nepatinka tuščios raudos.

Tave suradęs plėšyčiau, draskyčiau

Už tai, kad tu ne čia, o taip toli.

Po to save į uolą sudaužyčiau…

Jau šaukia bangos tavo vardą. Ar girdi?

Ruslanas Simonaitis
Ar moki išlaikyti meilę
Savam glėby ilgai, ilgai,
Ar moki ją globoti meiliai,
Ar moki saugoti karštai?
Ar jai širdy dar liko vietos,
Ar jos nesutrypė lemtis,
Ar Tavo meilė netikėta
Galės pažadinti viltis?
Gal Tavo meilei šiandien šalta,
Gal ji kažkur tai paslėpta,
Gal ieško ji ir nesuranda
Kelių į širdį, į Tave?
Paklausk savęs, paklausk širdies-
Ji atsakys, neištylės...

/ Eglė Brazdžiūnienė /
PRISIMINIMAI

Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man
O nuodėmes
išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
mačiau kadais.
Kažką myliu,
kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
daugiau nebeminėt.

/ Angelina Zalatorienė /
AŠ TAU MELUOJU

Mes miegame slapta su Tavimi svajonėj dviese...
O kai nubudusi Tave šaukiu, tai kalbamės lig paryčių...
Švelni akių žydrynės šiluma iš portretuko šviečia,
Iš veido neišblėsta tonas smulkiausių paslapčių.

O ne, aš Tau meluoju - mes kartu sapnus sapnuojam,
Kaip apkabinęs rankomis beprotiškai myluoji Tu mane,
Kaip Tu nepaprastai karštai ir vyriškai kasnakt bučiuoji...
Aš Tau meluoju - tai portretukas Tavo kalbina šalia.

Kas vakarą Tavoji nuotrauka gyvenimu pulsuoja:
Ji smalsiai žiūri į nakčiai nusirengusią mane...
O aš nusisuku ir realybėje Tave vaizduojuos,
Kad švelniu glėbiu lauki rūsčiam vienatvės patale.

Kas rytą nubundu sapnų per naktį iškankinta...
Tu tyliai kaip ir vakar iš portretuko nužvelgi mane.
O aš mūs patale viena, saldžiausio jausmo prijaukinta.
Tokia nepaprasta tik vienišos moters dalia...

/ Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė /
Aš kartais pavargstu nuo triukšmo
O kartais ir nuo mėlyno dangaus...
Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti mažas vaikas
O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...
Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus
O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...
Aš kartais būnu abejingas skausmui
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas
O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...

/ Ernestas /
Prašau padėki galvą ant mano peties
Pajuski tai ko reikia tau dabar išties
Užmerk pavargusias ir ašarojančias akis
Tegu nustoja plakti besidaužanti širdis...
Nebekalbėk beprasmių žodžių man daugiau
Nebesakyki to ko negirdžiu aš jau
Tegu nors kartą būna tau širdy ramu
Tegu nors kartą galvoje nebus kitų minčių...
Pajusk ramybę ir didžiulę meilę manyje
Pajuski tai ką aš saugau savo viduje...
Pasidalink su manimi ir gėriu ir blogiu
Ir leisk man būti su tavim kai bus sunku...
Išgirsk garsus kurie skamba tyloje
Ir tuos žodžius kurie užstringa gerklėje...
Matyk akis net kai tamsi naktis
Ir rask mane kai daužosi širdis...

/ Ernestas /
Man reikia dėmesio...
Man reikia meilės...
Man reik žmogaus...
Man reik širdies...
Man reikia tiek nedaug,
Kad išblaškytų liūdesį -
Tik šilto žvilgsnio,
Rankos palytėjimo,
Tik supratimo,
Išklausymo,
Paguodos.
Tik tiek nedaug, berods,
Prašau likimo.
Ir gal ruduo
Nebūtų toks nykus.
Ir neičiau aš nuleidus galvą,
Matydama po kojom tik lapus...
Jie šnabždasi ir šnara ko tai.
Rudi, geltoni, nespalvoti.
Kaštonai, gilės pinasi po kojom.
Ir pilnatis mėnulio dangumi ropoja.
Man reik žmogaus.
Jo šilumos, švelnumo.
Paguodos.
Ramsčio.
Atidumo.

I.V.
Pasikalbėkim dviese.
Tu neprieštarauji?
Seniai , labai seniai
Tariausi su Tavim.
Žinau, esu tikra -
Nepriekaištauji,
Bet juk žinai,
Kad gyvenu viltim.
Kur nors, kažkiek
Nors sekundėlę
Paskirki man savos širdies,
Nors kruopelytę,
Nors lašelį
Atseikėki iš praeities.
Gal Tavo žodis
Vėl taps kūnu
Ir aš jį jausiu naktimis.
Pasaulis verčiasi, kai būnu
Viena su savo mintimis.
Pasikalbėkim dviese,
Aš palauksiu,
Palauksiu dieną, mėnesį, metus
O gal akimirką...
Kas žino.
Juk mūsų laikas toks trapus...

E.B.
Laimės akimirką priimk kaip netikėtą brangią dovaną.
Ji bet kada aplankiusi užtruks namuos labai trumpai.
Viltim, paguoda iš meilės vaiko gimimu atėjusi,
Palietusi jau skuba. Žiūrėk- jos kelyje tik praeiviu tapai.

Ji tarsi paukštė mažoji suspurda delnuos,
Sujaudinta lig ašarų, pradžiuginta, į aukštį kelią.
Šypsnys žibuoklės, vyturio giesmė, pradžia dienos,
Lyg saulės spindulys kalnų tarpekliuos trumpam nušvietęs kelią.

Ji kaip šešėliai, bėgantys šalia ir vėl išnykstantys,
Kaip vėjas, iš nežinios paglostyti atskriejęs.
Ištroškusį gaivinantis ir šaltas visada šaltinis trykštantis,
Ir visuomet laimingas tas, kas šią akimirką turėjęs...

(Zenė Sadauskaitė)
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.

Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.

Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos.

Pr. Raščius
Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
Su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
Padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
Širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
Iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
Dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man,
O nuodėmes
Išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
Mačiau kadais.
Kažką myliu,
Kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
Išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
Tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
Daugiau nebeminėt.
/A. Zalatorienė/
Ko reikia daugiau...

Kaip noriu apkabint tave
Laikyt per naktį savo glėbyje
Padėti galvą ant tavo peties
Ir jaust tave arti savo širdies...
Žinau kad nori to ir tu
Ir man smagu jog mes kartu
Galim džiaugtis vienas kitu...
Galim tiesiog sėdėt ir nekalbėt
Galim tik vienas kitą mylėt...
Aš tikiu tavim ir tavo širdim
Prašau tikėk ir tu manim...
Tikėki tuo ką tau sakau
Tikėki tuo ką mano širdis jaučia tau...
Prašau neabejok manim
Ir neleisk man abejot tavim
Tiesiog gyvenk ir mylėk mane
Mylėk mane o aš mylėsiu tik tave...
Ir nesvarbu kad bus pasauly gražesnių
Protingesnių ir dar visokių kokių
Tu man mieliausia iš visų
Ir aš laimingas kai su tavim esu
Ar gali ko reikėt daugiau
Turbūt jau ne, nes aš tave jau sutikau...

Ernestas
Gal ir gerai

Gal ir gerai kad viskas baigės taip gražiai
Kad tu nueidama šypsojaisi o ne pykai
Kad aš tylėdamas akim lydėjau tolstančią tave
Suprasdamas kad nebegrįši tu šita gatve...
Gal ir gerai kad viskas kas praėjo buvo taip gražu
Kad viskas ką jaučiau buvo paprasta ir nuoširdu
Ir viskas kas liko po tų nepakartojamų dienų
Yra didžiulis ilgesys akimirkų kai buvome kartu...
Dažnai prisimenu tave ir tavo ištartus žodžius
Keliauju mintimis per mūsų pramintus takus
Ir širdyje tik meilę ir ramybę aš jaučiu
Kai per sapnus mes būname ir vėl kartu...
Kiekvienas žingsnis atneša kažką gražaus
Bet kartais pasitaiko pikto ir skaudaus
Ir reikia džiaugtis kad šis atnešė mums tai
Ką prisiminsime su virpančia širdim ilgai...

Ernesto eilerasciai
Ant stalo guli asara mana...
Ant jos nukrinta dar viena
ir joms neliudna...jos drauge...
o kaip noreciau apkabint tave...
As uzsimerkiu ir tu jau cia...
buciuoji...kalbini mane...
nusisypsau ir pravirkstu...
juk tai mirazas o ne tu...
Bet kur gi tu?kodel neateini?
nejaugi ant manes vis dar pyksti?
Man taip nyku ir liudna be taves...
nejaugi niekad nebetarsim MES?
Jeigu gali...pasauk mane vardu,
visu balsu ar kuzdesiu tyliu...
as pas tave ateisiu be taku,
vienai akimirkai pabut kartu...
Jeigu gali pasauk vardu...
bet vel verkiu...
juk tai mirazas,o ne tu...
Susirgti gerumu
Žvaigždes pasiekti
Išbėgti po lietum
Įbrist į jūrą
Švelnumo
Mano-Tau
Dar kartą.
Prie ežero ryte stovėti
Matyti saulę kylant
Šypsotis, juoktis
Dar galiu ir noriu
Ir išprotėt iš laimės
Ne iš skausmo.
Barstyt lapus,
Į samanas nukristi
Paskęsti erdvėje
Ir Tavyje.
Aš dar tiek daug
Galiu ir noriu.
Kur Tu?
Dykuma

Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..

Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..

Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..

Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius...
Ernestas.
Nebetylėk. Tyla jau staugia
Naktim lyg šuo į pilnatį
Ir ištuštėjusią palaukę
Netektimi užpildanti.
Nepasakyti žodžiai talpūs-
Jie pasipūtę ir išdidūs
Ir dar - kur kas labiau iškalbūs
Už šimtą kartų pasakytus.
Dažnai juos peršti arba gelia.
Išpjautum, rodos, ir išmestum,
Garsais pripildžius tuščią tylą
Namo gyvenimui parvestum.
Ir nebebūtų ji bebalsė,
Ir nebebūtų ji bežadė.
Tyla tikėjimą išbarstė
Lyg kortas senstanti kaladė.
Tyli? Tylėjimas net staugia
naktim lyg šuo į netektį,
Suardžius paslaptį nejaukią -
Naivios širdies nedatektį.

Egle
Aš tave matau

Tyla. Vis bręsta į mane šaknis įleidus.
Tačiau staiga iš saulės ir lietaus
išnyra, priartėja tavo šiltas veidas,-
kur tu bebūtum - aš tave matau.

Aš nežinau, kiek savo atminties muziejuos
tu saugai džiaugsmo, liūdesio kartaus,
bet mano akyse nei augi, nei mažėji -
kol kas gana, kad aš tave matau.

Tu nors trumpam, juokais įauk į šitą gruodą -
prie laikinumo aš jau pripratau.
O žodžiai kas? Jie žeidžia, žemina, išduoda.
Todėl tyliu: juk aš tave matau!

Rankas paspaudę vėl išeisime į tylą
Ko palinkėt, kad liktų gera tau?
Juk žemėj viskas griūva, sudega, sudyla...
O aš - tave matau. Girdi? Matau!

(Jonas Jakštas)AŠ PAVARGAU KLAJOTI...

Aš pavargau klajoti iš širdies į širdį
Ir lūpom vaikščiot svetima daina.
Kam belstis į duris, jei nieks negirdi,
Rašyti knygą, kai viltis akla?

Jau pavargau aš būti laisvės paukštis
Į langus muštis krūtine silpna.
Ir toks svaigus kam reikalingas aukštis,
Jei negaliu tikėt ryškia žvaigžde?

Man laimės baisiai didelės nereikia,
Per daug šviesios, karštos ugnies.
Tik, kas labiausiai džiaugsmą teikia-
Priglust prie mylinčios širdies.

Galbūt esi tik saulės spindulėlis,
Nedrąsiai kelią sau skinies.
Bet nuo tavęs pražįsta gėlės
Ant žemės skausmo ir mirties.

Ir nesvarbu, kad tu esi tik lašas
Be proto tolimo sapnų dangaus:
Aš – žiedlapis ir toks pat mažas,
Bet pilnas jausmo tau švelnaus.

/Ruslanas Simonaitis/
Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.

Ji tikrai dar kartelį sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.

Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją pajausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.

Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik -
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik.

E.Brazdžiūnienė

Draugystė

2:40 Am Draugystė

Eini, kelies ir vėl eini
Eini nepramintu taku
Ir nematai aplink draugų
Tokių kuriais tikėtum tu
Aplink tave tamsa ir skausmas
Tyla ir vienatvės jausmas
Pilki veidai nežinomų žmonių
Tačiau vis tiek eini tu tuo taku
Nežydi gėlės tavo kelyje
Nebepulsuoja kraujas širdyje
Nors tu eini bet vaizdas vis toks pats
Tik tuštuma ir skausmas tas
Norėtum pamatyt ir tu
Nors kartą saulę iš arti
Norėtum bėgti tuo taku
Su žmogumi vadinamu draugu
Norėtumei paskęsti jūroje gėlių
Su tuo pačiu geru draugu...
Norėtum bent akimirką pabūti kur šviesu
Ir rasti žmogų tą
Kuris vadins tave tikru draugu...
(Ernestas)

KĄ REIŠKIA APSIKABINIMAS

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:56:41 GMT

"Apsikabinti sveika, nes tai stiprina imuninę sistemą, gydo depresiją, sumažina įtampą ir gerina miegą. Apsikabinimas drąsina, jaunina ir neturi šalutinio poveikio. Jis tikrai yra stebuklingas vaistas.

Apsikabinimas yra visiškai natūralus: organiškas, natūraliai saldus, ekologiškai švarus, jame nėra dirbtinių komponentų ir jis 100% naudingas organizmui.

Apsikabinimas - ideali dovana. Jį tinka dovanoti bet kokia proga. Apsikabinimas rodo, kad žmogus yra svarbus; jį malonu dovanoti ir gauti dovanų, jo nereikia vynioti į dovanų popierių ir, žinoma, jį galima grąžinti.

Apsikabinimas labai praktiškas: jam nereikalingos baterijos, jam nebaisi infliacija, nuo jo neįmanoma priaugti nereikalingo svorio, už jį nereikia mokėti abonementinio mokesčio, jis apsaugotas nuo vagysčių ir nėra apmokestinamas.

Apsikabinimas - neišsenkantis stebuklų šaltinis. Atverdami širdis ir ištiesdami rankas kitus padrąsiname padaryti tą patį.

Pamąstykite apie jūsų gyvenimo kelyje esančius žmones. Ar norėtumėte jiems ką nors pasakyti? Ar norėtumėte ką nors iš jų apkabinti? Ar delsdami laukiate, kol kas nors pats to paprašys? Prašau, nelaukit! Pradėkite veikti dabar !" (Charlesas Faraone'as)

GAL KAŽKAS...

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:55:46 GMT

Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šitai!

BET JUOS MATĖ TIK TIE, KAS MYLĖJO

Vilma — Sun, 02 Aug 2009 17:55:06 GMT

Pasaka apie Duodančias Rankas

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti...“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis“, - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai“. „Kažkur tai jau girdėjau“, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai :)
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo...