Neskubėkime.
Laiko labai nedaug.
Neskubėkime.
Pažvelkime vienas kitam į akis.
Išgirskim
širdies plakimą.
Žiūrėkime
į dangų.
Ten,
tarp žvaigždžių, įrašyti mūsų vardai.
Neskubėkime.
Laiko
labai nedaug...
Mes
iš tų, kurie nepasiduoda,
Švenčiam
stipriai, iš visų jėgų!
Jei
gyvenimas ko nors neduoda,
Pasiimsim
patys su kaupu!
Ir
nerūpi mums rytojus!
Kelinta
išauš diena...
Nors
rytoj nelaukia mūsų rojus...
Šiandien
karaliauja pramoga!
**********
Ar
Jums pažįstamas jausmas, kai nori kažką svarbaus pasakyti, bet arba nesiryžti,
arba negali tam skirti pakankamai laiko ir dėmesio? Tuomet visi žodžiai kaip ir
nublanksta – atrodytų, dėl jų neverta ir burnos aušinti.
**********
Vyrams
įtikti neįmanoma… jeigu elgiesi su juo gražiai - sako, kad įsimylėjai, jei ne -
pareiškia, jog esi išdidi. Jeigu su juo ginčijiesi - išvadina ožka, jeigu tyli
- nutaria, kad neturi smegenų. Jeigu jo nemyli - stengiasi tave užkariauti, jei
rodai jausmus - nekreipia į tave dėmesio… Jeigu atsisakai su juo mylėtis,
pareiškia, kad jo nemyli. Jei sutinki tai daryti, tik įsitikina, kad esi pigi… Jeigu
įskaudini - esi žiauri. Jei taip pasielgia jis, paaiškėja,kad tu per daug
jautriai reaguoji…
**********
Koks
keistas Gyvenimas... Amžinai mes ieškome, amžinai nerandame, o suradę netikime.
Bet manau sunkiausia žmogui yra tada, kai turi dvi rankas ir neturi ką
apkabinti. Todėl nereikia ieškoti, nes tai kas gražu, nuostabu ir tikra, ateina
savaime. O kai jau turi tą vienintelį žmogų - mylėk, tylėk ir niekad neišduok,
kad nuostabios akimirkos nesibaigtų.
**********
Meilė
yra laisvės gėlė.
Jeigu
bandysite ją pagrobti ar išlaikyti, ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė,
nupjauta ir pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas prie
lentos.
Persekiotojai
meilės niekada nepagaus…
Meilė
žydi tik tada, kai nieko nereikalaujama.
Meilė
vysta, kai su kuo nors lyginama.
Meilė
negali būti laikoma ir saugojama kaip piniginis indėlis banko sąskaitoje,
numatant jį ateityje atsiimti. Jokia draudimo kompanija nesudarys su jumis
sutarties meilei apdrausti.
**********
Niekada
nepraleisk progos nuveikti kažką naujo. Visuomet priimk pasiūlymus, bet prieš
tai gerai juos apgalvok. Niekada nesakyk “Čia ne man” arba “Man nepavyks”, “Aš
nemoku”. Nepraleisk progos pabandyti. Blogiausia kas gali atsitikti – tai
nepatikti.
**********
Geriausias
draugas yra tas, su kuriuo gali sėdėti kartu ant supynių ir suptis, nesakydamas
nė žodžio… Po to atsistoti ir nueiti jausdamasis tarsi tai buvo
geriausias betkada turėtas pokalbis.
**********
Nerūpestingas
žodis gali sukelti kivirčą. Žiaurus žodis dažniausiai sudaužo gyvenimą. Savalaikiai
žodžiai padeda apraminti stresą… Bet būtent meilės žodžiai gydo ir teikia
palaimą.
**********
Laimingiausi
žmonės nebūtinai turi visa, kas gyvenime geriausia… Galbūt jie tiesiog moka
daryti geriausia beveik iš visko, kas pasitaiko jų gyvenimo kelyje.
**********
Skaudu
mylėti ir nebūti mylimam. Dar skaudžiau mylėti ir… Niekad nerasti drąsos
pasakyti tam žmogui, ką tu jauti.
**********
Niekada nesakyk sudie, jei vis dar nori pamėginti. Niekada
nepasiduok, jei tebeturi vilties. Niekada nesakyk, kad nemyli jų… Jei esi tas,
kuris negali leisti jiems išeiti.
**********
Atiduodama
meilę nebūk tikra, kad meilė sugrįš. Taigi nesitikėk jos. Lauk, kol ji išaugs
kito širdyje… Jei tai neįvyks, būk patenkinta žinodama, kad meilė sugebėjo
išaugti tavojoje.
**********
Įsimylėjėlis
turi turėti tik vieną mylimąją.
Mylinčioji
turi turėti tik vieną mylimąjį.
Taigi
rinkitės sau draugą ar draugę, mylėkitės, skirkitės kai meilė atvės,
bet
nebūkite kaip tie lengvabūdžiai meilužiai,
kurie
svaiginasi aistra kaip girtuokliai vynu,
gerdami vienu metu iš visų taurių,
ir paverčia meilės šventovę tvartu.
**********
… jei
nepamirši, kad turi Tėvus – niekada Tavęs neapleis Dievo palaima…
… jei
nepamirši, kad turi artimuosius – niekada neliksi rūpesčiuose viena…
… jei
nepamirši, kad turi draugus – niekada nebūsi pamiršta šventėse…
… jei
nepamirši, kad turi bičiulius – niekada nejausi vienišumo akimirkų…
… jei
nepamirši, kad turi kolegas – niekuomet nejausi sunkumų darbe…
Linkiu
Tau gyvenimo, kurį Tu pajustumei tarsi pasaką. Linkiu Tau, kad išsipildytų tai,
kas man neišsipildė. Aš linkiu Tau svajones paversti tikrove, nes tvarkingumas,
darbštumas ir atsidavimas, kurio Tu išmokai, yra vertas stebuklų Tavajame
gyvenime.
… paklausyk patarimų ir būsi laiminga.
**********
Iš
ilgesio aš Tau likimą pinsiu,
Gyvensiu
viltimi šventa – tik pamatyt Tave.
Bet
kaip Tave paguost, kad būtumei laiminga,
Kad
nors akimirkai išnyktų
Išskyrusi
mus žemės toluma.
**********
Niekas
negali sunaikinti ilgesio. Kai, rodos, visi žmonės eina gyvenimo gatvėmis – aš
tarsi stoviu vietoje, kur nebevaikšto laikrodžių strėlės nuo saulės ligi
mėnulio. Kai, rodos, visi žmonės triumfuoja švenčių metu – aš tarsi nebūtyje
esu ir nejaučiu jokios laimės ar džiaugsmo. Meilė ir atsidavimas Tavo gyvenimui
pasidalijo į milijardus pėdų, kuriomis matuojamas kelias į tolybes. Ten plaka
Tavo širdis, o čia – kenčiu aš be Tavęs.
**********
…
jei nepamirši, kad apie Tave yra daug gerų žmonių – niekada nestokosi gerumo
kitiems…
… jei
nepamirši, kad turi senelius – niekada neieškosi patarimų svetimuose namuose…
… jei
nepamirši, kad turi kaimynus – niekuomet neturėsi rūpesčių namuose…
… Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. Todėl
mylėk ir gerbk žmones, mylėk pasaulį…
…
saulėtieji toliai lai surenka spinduliais į Tavo širdį mūsų širdžių meilę
žmonėms ir žemei…
…
tepasėja Tavyje gerumą spinduliais kiekvieno rytmečio saulė, kiekviena
šviesioji diena.
**********
Kas klaidinga – per amžius madinga,
Tad
niekad, žmogau, nesuklupk.
**********
…
kaip sraunusis Nemunas neša vandenis per tėviškę, taip linkime Tau nešti šlovę
savajai žemei per visą gyvenimą…
…
kaip šimtamečiai ąžuolai stūkso Lietuvos miškuose, taip Tau linkime stovėti
savo laimės sargybos poste ir saugoti ją nuo klastingo likimo…
…
kaip didieji keliai nusidriekę per gimtinės laukus, taip linkime Tau nutiesti
savo tiesos kelius per gyvenimą ir dosniai apdovanoti ja visus sutiktus…
…
kaip debesys plaukia ir plaukia virš tėviškės dangaus, taip Tau linkime
tobulėti savo pasiekimų kelyje ir šlovinti žemę dorais darbais…
… kaip
saulė ir mėnuo apsilanko mūsų dienoje ir naktyje, taip Tau linkime nepamiršti
tėvų pastogės ir brangiausių žmonių artumo…
…
kaip šviesa ir tamsa keičia gėrį ir blogį, taip Tau linkime visada turėti
duonos ir druskos, kuri atstotų gyvenimo turtus.
**********
Žmogaus
gyvenimas – tai siekiai, išsipildymai, troškimai…
Bet du gyvenimus gyvena moteris –
Jos
rūpesčių, sunkumų nieks nežino:
Ji bėga, lekia, dirba – taip ir liks…
Per amžius buvo taip, kad be Jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima…
**********
Artumą
galima palyginti su žemės gaiva, su lietaus barbenimu, su saulės šiluma arba
dangaus skaistumu.
Kaip
oro mums reikia brangių žmonių, kurių vienintelis žvilgsnis gali pakeisti
dienos prasmę, o kartais ir reikalų eigą ar problemų sprendimą.
Kaip
vanduo įteka į kiekvieną žemės tarpelį, taip meilė paliečia kiekvieną širdies
kertelę.
Tereikia
kad kas būtų nuoskaudų naikintoja, paguodos upė, nerimą išsklaidanti saulė.
**********
Gaila,
kad įvairiausių reikalų gausa atveda prie brangių žmonių slenksčio daug rečiau
nei to norėtųsi. Dažnai aplanko susimąstymas, kas gi būtų, jei kažkada jie
nebūtų turėję laiko… Jiems visada atsirasdavo galimybės dėl pasiaukojančios
meilės, dėl laimės kūrimo visiems – tik ne sau…
**********
Tau ateitį atnešę gyvenimais, likimais ir darbais –
Negalim
likt neatsiprašę už tas klaidas, iš kurių Tu juokeis…
**********
…
žolė nenulinksta po kojom, kai eina per žemę ilgaamžis gerumas…
…
javai pakelia varpas į saulę, kai brenda nokinantis duoną žmogus…
…
medžiai sulaiko vėją prie kelio, kuriuo einama šlovinant tiesą…
…
saulė slepiasi už debesies, kad neišsekintų šaltinių, prie kurių eina
numalšinti troškulį žmogus…
…
žmonės nukelia kepures, kuomet pro juos praeinama, pasirėmus išmintimi…
…
eikime tomis pėdomis, ieškokime tos saulės, slėpkimės už tų medžių, gerkime iš
tų šaltinių ir sulauksime tokios pagarbos, tokios žmonių meilės…
**********
Jei
atsitiktų taip, jog kada nors nepaklausčiau, ko tau reikia kasdienybei ir
šventei, visuomet šauk mane pats ir būk įsitikinęs, kad tai suteiks man
didžiulį malonumą.
**********
Šiandien
orų prognozė
Tikrai šiek tiek keista.
Ji pranašauja giedrą
Pačiam širdies centre.
Kaip iš gausybės rago
Šypsenų lietus.
Sinoptikai numato –
Gėlių pūga dar bus.
O vakare “užgriaudės”
Šampaninė audra.
Tikrai orų prognozė
Šiandiena tau keista.
**********
Dovanojam
Tau dvylika žodžių. Priimk juos, išdėliok aplink save kaip brangiausius Tavo
širdžiai daiktus, ir
Tegu tampa jie Tavo Gyvenimu, Tavo Malda...
...Siela
...Jausmas
...Tyrumas
...Meilė
...Žodis
...Pagarba
...Išmintis
...Prasmė
...Tikėjimas
...Grožis
...Džiaugsmas
...Gėris
**********
GYVENIMO
LINKSNIUOTĖ
-
Kas?
- Aš žmogus, vis bėgu, tekinas skubu...
- Ko?
- Kaip tai ko? Laimės, sėkmės. Vis ieškau savo ateities...
- Kam?
- Aišku kam. Tiktai sau, dėl to lenkiuosi pinigams...
- Ką?
- Klausi ką auginu širdį? Skausmą, gal pyktį... Kaip visi.
- Kuo?
- Domies kuo aš norėčiau būt? Kam rūpi tai, svarbu atbūt...
- Kur? Kame?
- Smalsu kur laimingas buvau? Sapne, vaikystėj – kur daugiau...
EI, AR GIRDI ŽMOGAU MANE,
MAN RODOS PAMETEI SAVE...
**********
Kiekvieno
kelyje laukia ĮVYKIS. Kartais tai
tiesiog dar vienas saulėtekis, tik
truputį
šviesesnis. Kartais – žvilgsnis prasilenkiant, kurio
niekada nepamirši.
Arba šventė. Tik
ji niekada nevyksta rūmuose ar ant persiškų kilimų. Nes ne
ten tikrasis
gyvenimas. Nes ĮVYKIS - kaip penktasis dobilo lapas. Jis
nepakeičia
nieko, ir kartu pakeičia viską. Laimingi
jį pastebėję.
**********
Esi
brangi, miela ir reikalinga. Tavo ištartų žodžių ieškome kaip gražiausių
pajūrio saulėlydžių. Tavo globos reikia lyg paukščiams rožinių padangės aušrų.
Tačiau
apie savo meilę dažnai nutylime tarsi tai buvo tik vaikystėje. Esame kalti, kad
tik didžiųjų švenčių akimirkomis drįstame prabilti Tau švelniausiais žodžiais.
Todėl prašome Tavo supratimo ir atleidimo – juk Tu mums kalbėdavai gerumą ne
švenčių progomis, o kiekvieną akimirką.
**********
Tyloje
nepabuvę – nežinosit, kokia jos tikra vertė.
Naktyje
nenubudę – nežinosit, kokia nerimo prasmė.
Lietuje
nesušlapę – nesuprasit šuniškos sunkios dalies.
Pūgoje
nesužvarbę – nepajusit namų židinio kaitros.
Nepaminkit
garbės, neišduokit lemty, -
Pagailėkit
šunies žmoniškumo kely.
Ir
gyvenimas Jūs lai liepsnos lyg ugnis,
Visų
širdys lai bus tarsi Dievo širdis.
**********
Norisi
prisiminti buvusių metų takus takelius, reikalus reikaliukus, rūpesčius
rūpestėlius. Lai likimo vingiai visada suveda didžiulėse kryžkelėse, kuomet
švenčiame šventes, tačiau norėkime būti dažnais gyvenimo bendrakeleiviais,
kurie padėtų nešti likimo naštą, kurie nepaliktų kol būsime žemėje.
**********
Mes
sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.
Mes
sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.
Mes
sakom ''Čia šalta'' - kai mums reikalingas prisilietimas.
Mes
sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai ko norim.
Mes
sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti,
kad girdėti ši balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam
nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes
sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes
sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes
sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes
sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes
sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes
sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.
Mes
tiek daug kalbam, kad, kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodziai, mes
suspaudžiam lūpas, žiūrim į grindis ir tylim.
**********
Norėčiau tikėti, bet negaliu... Norėčiau svajoti, bet per
sunku.. Norėčiau laukti.. kaip man sunku... norėčiau tavęs nekęsti... deja...
dar tau kažką jaučiu!
**********
Negaila man, kad žūsta meilė, negaila man, kad skiriasi
keliai, bet gaila, kad tave mylėjau, o meilės tu nesupratai :(...
**********
Ko tu klausi? Prašai neliūdėti?
Kam ieškai, kas dingo seniai?
Juk tu pats man neleidai mylėti,
O dabar vėl kažko atėjai...
**********
Tai visai ne klaustukas - ?
Tai tik mano nosiukas,
Nuo smalsumo užkumpęs.
Kaip tau sekasi, sakyk,
Kuo greičiau parašyk.
**********
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus.
Jos pakelia vargus ir negandas, velka sunkią naštą, ir tuo pačiu
spinduliuoja laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai
nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis
sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai
gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada
būna stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą
širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad
parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti.
**********
Tikri draugai nesislepia. Jie išlenda ir pasirodo, kad ir kokios
supjaustytos jų sielos būtų. Tikri draugai nemeluoja. Jie išsikalba, kad ir
kokia žeminanti jų tiesa būtų. Tikri draugai netyli. Jie verkia kruvinom
ašarom, nors tai mato ir artima siela. Tikri draugai neužsimerkia. Jie žiūri ir
mato kiaurai. Tikri draugai nepabėga. Jų siela lieka, nors kojos neša toli.
Tikri draugai nežada. Jie tiesiog supranta. Tikri draugai nejaučia. Jie myli.
**********
Palauk
Palauk, nebučiuok, nereikia.
Bučiuoja kai myli, o tu?
Ar tu myli, kad bučiuoji?
Tu ne?
Tad neliesk mano lūpų karštų
Jos skirtos ne tau, o kitam
Tam, kas myli mane ir kenčia.
Rytoj tu bučiuosi jau kitą,
O aš netrukdysiu tau.
Tad kam bučiuot nemylint
Juk meilė ir taip jau kenčia.
O ne, ne
Nelieski mano lūpų karštų,
Nebučiuok, nemylint kartu.
**********
Pasitrauk mano drauge į šalį,
Leisk praeit pro Tave atokiau.
Nesakyki nė vieno man žodžio
Aš be priežasties šiandien verkiau.
**********
Gal mano sakiniai neaiškūs,
Gal mano žodžiai be prasmės.
Tada suplėšyk mano laišką,
Jei Tau širdies jis nepalies.
**********
Draugo ieškok širdimi, o ne akimis,
Nes akys ieško grožio, o širdis – širdies.
Paglostyk vienišą, apleistą medį,
Palieski rankom šaltą akmenį prie kelio,
Išmoki skausmą svetimą suprasti
Ir šimtuose kelių surasti savo kelią,
Lietaus lašuos pajusti ilgesį neramų.
Palieski lūpomis šnarančius lapus...
Priglauski paukštį alkaną, benamį...
Tu džiaugsmą privalai dalintis, nes
Tu
žmogus.
**********
Gyvenimo kely mes susitikom
Ir nuo tada likimas pavadino mus draugais.
**********
Lietus nuplauna ašaras ir stiklą,
Ir juokias dygstanti žolė.
Lietus nuplauna viską kas netikra,
Ir nieks nenori akmeniu tylėt.
Vaivorykštė, apjuosus dangų,
Nubėga per laukus.
Nejaugi viską mes pamirštam,
Kai lyja vasaros lietus?..
**********
Tikėjau aš, kad sniegas baltas, baltas
Ir žmonės mylintys tokie geri.
Tikėjau aš, kad ledas šaltas, šaltas,
O saulės spinduliai tokie šilti.
Bet supratau, netoks jau sniegas baltas,
Jis turi purvinų dėmių.
Ir supratau, nevien tik ledas šaltas,
Yra pasaulyje šaltų širdžių.
**********
Tu žinai, kad pasaulis klastingas,
Tu žinai, kad mylėti sunku.
Užtat stenkis, brangioji, mylėti
Vieną žmogų, tik vieną, ne du.
**********
Netarkime „sudie“. Tai toks sunkus žodis. Tai lyg visko pabaiga.
Visko: nuo pirmos raidės iki paskutinio skambučio, nuo pirmos meilės iki pirmo
skaudaus netikėtumo, nuo pirmojo mokytojo žodžio iki atsisveikinimo žiedų.
Netarkime „sudie“ ... sakykim „iki pasimatymo“.
**********
Ruduo... kažko gaila... Tik ne krintančių lapų, ne
ištuštėjusių laukų, ne išskrendančių paukščių... Ateis pavasaris, sugrįš
paukščiai... Tik negrįš metai, nei viena prabėgusi akimirka... Eis metai,
slinks iš lėto. Ir tų naujų dienų tėkmėj senų, mielų žiedų jau neberasi. Skaudu
bus, bet toks jau gyvenimas. Jis sukurtas tam, kad būtų prisiminimas. O juk
nieko brangesnio už prisiminimus, už tą vienintelį – „ar prisimeni?“ nėra.
Galbūt jis Tau primins...
Prisimink, jeigu būtų sunku, visada gyvenk prisiminimais, nes
tik jie sugeba tolyn nunešti širdgėlą, skausmą, neviltį. Juk gyvenimas – tai
prisiminimų jūra...
**********
Laimingas žmogus yra tas, kuris tiki, kad pasaulis nuostabus,
netgi tada, kai graudžiai verkia; tas, kuris tiki, kad saulės daugiau negu
tamsos, kuris žino, kad sugrius apkalbų ir pavydo sienos ir ant jų griuvėsių
pražys gėlės, kurios augs stiebdamos į viršų...
Laimingas tas žmogus, kuris tiki žmonėmis. Tikėk ir tu žmonėmis,
tikėti reikia, nors kartais patikėt labai sunku. Bet tu t
| 