Vienas
žmogus Indijoje, nešiojantis vandenį, turėjo du didelius krepšius, kabančius
ant galo pagalio, kurį jis nešiojo ant pečių. Vienas krepšys buvo sudūlėjęs, o
kitas - nepriekaištingas, ir visuomet nuėjus ilgą kelią nuo šaltinio iki namų
jame būdavo įmanoma parnešti visą vandenį. Tuo tarpu iš sudūlėjusio krepšio
pusė vandens išvarvėdavo.
Dvejus
metus tai tęsėsi diena iš dienos: žmogus, nešiojantis vandenį, į savo mokytojo
namus atnešdavo tik pusantro krepšio vandens. Žinoma, nepriekaištingas krepšys
didžiavosi savo pasiekimais. O vargšas sudūlėjęs krepšys labiausiai gėdijosi
savo netobulumo ir buvo labai nelaimingas, nes sugebėjo padaryti tik pusę to,
kam buvo skirtas.
Po to,
kai dvejus metus jis jautė skausmą dėl savo nepilnavertiškumo, jis prakalbo į
vandens nešiotoją:
-Aš
gėdijuosi savęs ir noriu atsiprašyti prieš tave.
-Kodėl?
Ko tu gėdijiesi?
-Dvejus
metus aš sugebu atnešti tik pusę savo nešulio, nes šis įtrūkimas mano šone
praleidžia vandenį ir jis grįžtant atgal išteka. Tu dirbai šį darbą ir dėl mano
trūkumų tu nesulaukdavai pilnų savo pastangų rezultatų,-liūdnai pasakė krpešys.
Vandens
nešiotojas pajuto gailestį senam krepšiui ir, būdamas jautrus ir užjaučiantis,
jis pasakė:
-Kadangi
mes grįžtame pas mano mokytoją, noriu, kad tu pažiūrėtum į gražias gėles
pakeliui į jo namus.
Iš
tikrųjų, kai jie pakilo ant kalvos, suskeldėjęs krepšys atkreipė dėmesį į
žavingas gėles vienoje kelio pusėje ir tai apramino jo nerimą, tačiau takelio
pabaigoje jis vėl pasijuto blogai, nes per jį ištekėjo pusė jo vandens ir dėl
to iš naujo dėl savo trūkumų atsiprašė.
Tuomet
vandens nešiotojas pasakė krepšiui:
-Tu
pastebėjai, kad gėlės žydėjo tik tavo kelio pusėje, o ne kito krepšio kelio
pusėje? Aš visuomet žinojau apie tavo trūkumą ir juo pasinaudojau savo naudai.
Aš pasėjau gėles tavo pusėje ir kas dieną, kai mes grįždavome nuo šaltinio, aš
jas laisčiau. Dvejus metus aš galėjau skinti šias gėles ir jomis puošiau savo
mokytojo stalą. Be tavęs, tokio, koks esi, jo namuose nebūtų buvę šio grožio.
Ar
bereikia dar ką nors sakyti? Kiekvienas iš mūsų esame puikus, tobulas ir
unikalus. Tačiau mūsų abejonės dėl to gali įtikinti žmones priešingai. Tačiau
svarbiausia - įtikinti mus, kad kažko neturime ir dėl to nesame tobuli. Tobulybė yra nepasiekiama, nes jeigu būtų
įmanoma tapti pačiu tobuliausiu žmogumi, pasaulis numirtų tą pačią dieną ir
išnyktų svajonės, o be svajonių nėra gyvenimo.
| 