Viešpats kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo
viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi
nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių,
visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos
keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai
atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant
įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras
rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
- Šešios poros
rankų! Na, jau ne!, – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė:
- O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios
privalomos kiekvienai motinai!
-Ir
visa tai tipiniame modelyje?, – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras
akių.
Viešpats linktelėjo:
- Taip, viena pora akių, kad motina matytų
kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai
jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti,
nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji
pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir
myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį:
- Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo
Viešpats – Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji
jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos
jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį:
-Bet
ji tokia švelni, Viešpatie..
-Taip,
ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką
ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? – paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir
pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė
moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau
tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo
Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino:
- Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą,
skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas:
-Viešpatie,
tu – Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
************
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus,
Jos pakelia vargus ir negandas, velka
sunkią naštą, ir tuo pačiu spinduliuoja laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai
nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne", kai tiki, kad yra geresnis
sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų
draugai gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusiosšeimos nario, vienok, jos net tada būna
stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti
sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę,
kad parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo
koridoriuje ir stebėjo gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko
aktyviai, bet jai nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie
Gražinos priėjo pats Direktorius – dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs
administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių abejonių. Jis
maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to, žodis prie žodžio,
pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net sustingo iš netikėtumo, lyg žaibo
trenkta!
„Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis tiesiog
nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš ne tokia... O
kokia?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą! O jeigu jis supyks ir
neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš darbo atleis? Kur aš tada rasiu
kitą tokį darbą, kur pats direktorius siūlo su juo kavos atsigerti? O jeigu
sutiksiu, kas tada? Pagalvos – sutinka su viskuo... O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia
– neparodyti tiesiai šviesiai. Visos padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką
pasakys bendradarbiai, o ypač – bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių dalykų
prišnekės... Jokioj pirty po to nenusiplausi, joks Head&Shoulders nepadės.
Etiketę priklijuos – bjauriau už bet kokias pleiskanas... Na, sakykim, eisiu! O
kas mokės už kavą? Jeigu jis, tai jau reikš, kad aš jam lieku skolinga, kažkuo
įsipareigojau. Jeigu aš – tada geriau iš viso neiti, nes pinigų užteks tik
arbatai. O po kavos, kažin, jis mane palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki
kieno namų? O kas, jeigu iki buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar
atsakyti? Kaip visiems – eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne,
ne... Direktorius, vis dėlto... Reikėtų kažkaip mandagiau, literatūriškai. Na,
ką jūs, aš ne tokia, nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia
švelniau... Bet būtinai reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų oficialūs.
Atleiskite, bet man reikia eiti namo, mano Marius nemaitintas. Tegu paskui
laužo sau galvą, kas tas Marius – katinas ar vyras. Visos šitos mintys
šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per sekundės dalelytę, kaip
kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai formulavo atsakymą, kai akys
viliūkiškai sublizgo, o lūpos intriguojančiu pusbalsiu pasakė:
- Aš sutinku. Važiuojam pas mane. Turiu „Jacobs", muzikos
pasiklausysim.
„Na, nieko sau!!!" - darbinių problemų pritvinkusios smegenys karštligiškai
analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą savaitę reikia galvoti, iš
kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai kontorai atlyginimus už birželio
mėnesį, o dar „Mersas" kažko barškėti pradėjo, o uošvė – kaip drakonas iš
kiniečių pasakos, gyventi ramiai neleidžia, vis matai jai pinigų trūksta, o
vasarnamio statyba visai sustojo, darbininkai užgėrė... O juk vos tiktai prieš
porą minučių jis nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau pakviesti jauną
darbuotoją kavos, kad pranešti nemalonią žinią, jog jai reikės ieškotis kito
darbo, nes bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt netgi padės jai, nes turi
pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?.. Pasakyti, kad negaluoju? Pagalvos,
kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O jeigu sužinos žmona... Gal kol kas dar
nereikia atleidinėti Gražinos iš darbo... Jauna, perspektyvi... Na ir
situacija!.. Po perkūnais, teisingai sako, kad kavą gerti nesveika
