VILMOS SVETAINIUKĖ VISIEMS

Buvo ilga varginanti kelionė. Dabar moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis.
Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių jį paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. Sugluminta tokio netikėto poelgio, moteris nerado savyje jėgų nei kažką pasakyti jam, nei net pakelti į jį akių. Tiesiog pamėgino mintimis vėl grįžti prie skaitymo. Po kelių minučių ji paėmė iš maišelio dar vieną, trečiąją, bandelę ir suvalgė ją. Neįtikėtina, tačiau nepažįstamasis paėmė ketvirtąją bandelę ir taip pat ramiai ėmė ją valgyti. Po to dar didesnei moters nuostabai paėmė maišelį ir pasiūlė jai paskutiniąją bandelę. To jau buvo per daug. Moteris nerviRgai, netardama nė žodžio susirinko savo mantą, metė į nepažįstamąjį paniekos kupiną žvilgsnį ir nuskubėjo link išėjimo...
Prie kontrolės punkto, paprašyta kelionės bilieto, ji nervingai atsisegė krepšį ir pamatė jame neatidarytą popierinį maišelį su visomis penkiomis bandelėmis.

Moralas
Niekada neskubėkite vertinti. Pasaulis toli gražu nėra toks jau blogas, kaip kad dažnai apie jį pagalvojame.





Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau.
Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
-Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
-Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
-Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
-Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia.... na šiaip sau.
-Aš taip nusprendžiau. Vadinasi taip ir bus.
Draugas nesiginčijo, atsisveikino ir nuplaukė toliau sau laimės ieškoti. O naujai iškeptas jaunikis nuėjo pirštis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toje gentyje buvo priimta už nuotaką duoti išpirką. Ir išpirka paprastai buvo duodama karvėmis. Išpirka už gerą nuotaką siekdavo net dešimt galvijų. Atvarė jaunikis į genties vado kiemą mykiančią dešimties karvių išpirką ir tarė:
-Gerbiamas vade, aš noriu paimti į žmonas tavo dukterį. Štai išpirka – dešimt karvių!
-Ką gi, tavo pasirinkimas – geras. Mano vyresnioji duktė yra gražuolė ir protinga. Ji verta tokios išpirkos. Aš sutinku.
-Gerbiamas vade, tu ne visai teisingai mane supratai. Aš noriu imti į žmonas tavo jaunesniają dukterį.
-Tu ką – juokauji? Argi tu nematai, kad ji tokia... na šiaip sau.
-Bet aš noriu imti į žmonas būtent ją.
-Gerai, tai tavo pasirinkimas, bet kaip doras žmogus aš negaliu imti už ją dešimt karvių – ji nėra tiek verta.
Kiek pagalvojęs mergaitės tėvas pridūrė:
-Paimsiu, bet ne daugiau trijų karvių.
-Atleiskite, vade, bet aš noriu sumokėti būtent dešimt karvių.
Vadas neprieštaravo ir netrukus buvo iškeltos jaunųjų vestuvės.
Nepastebimai prabėgo keletas metų. Senasis draugas nusprendė aplankyti saloje likusį gyventi bičiulį ir sužinoti, kaip susiklostė jo gyvenimas.
Atplaukė, išsilaipino, eina pakrante, o jam priešais ateina moteris, tiesiog, nepaprasto grožio.
Keliautojas pasilabino ir paprašė jos pagelbėti surasti jam jo senajį draugą. Moteris parodė kelią. Keliauninkas ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui vaikai bėginėja.
-Kaip tu gyveni? – paklausė.
-Ačiū. Aš esu laimingas.
Čia įeina ta pati gražioji moteris.
-Štai susipažink. Tai mano žmona.
-Kaip? Tu vedei antrą kartą?
-Ne, čia ta pati jaunėlė vado duktė.
Draugas neteko žado.
-Bet kas atsitiko, kad ji taip pasikeitė?
-O tu pats jos paklausk.
Priėjo draugas prie moters ir klausia:
-Atleisk man už netaktišką klausimą. Bet aš gerai prisimenu, kad tu buvai tokia... na šiaip sau. Kas atsitiko, kad tu tapai tokia gražuolė.
Moteris nusišypsojo ir tarė:
-Tiesiog, vieną kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių.

Istorijos moralas
Visi žmonės giliai viduje turi daugybę talentų. Deja, ne visi tai žino. Ko gero, didesnis džiaugsmas už džiaugsmą savyje tuos talentus atrasti yra džiaugsmas padėti kitiems žmonėms atrasti savo dvasios lobius ir padėti jiems tuos talentus iškelti į dienos šviesą.

Kartą žmogus nusipirko turguje vaisių. Parėjęs namo, pamatė, kad prekijai vietoje vaisių prikrovė į jo vežimą krūvą akmenų. Bet jis negrįžo atgal į turgų, nesipiktino, gyveno toliau kaip gyvenęs. Ir štai, po 40 ilgų metų į jo namus kažkas pasibeldė. Kai žmogus pravėrė duris, pamatė ant slenksčio stovinčius senukus. "Sveikas”. – tarė jie. – "Tai mes tave tada apgavome, ir šiandien atėjome paprašyti atleidimo”. Tačiau žmogus tik pečiais gūžtelėjo ir atsakė: "Aš atsimenu tą nutikimą. Bet jūs man nieko neskolingi. Akmenis aš išmečiau tą pačią dieną į duobę. O jūs 40 metų nešiojotės juos savo širdyse.”

Pokalbis su Dievu

„Tai norėtum pasikalbėt su manim?” - paklausė Dievas.
„Jei turite laiko”, - atsakiau.
Dievas nusišypsojo. "Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?”
"Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?”
Dievas atsakė:
"Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena. Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”.
"Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” - paklausiau.
"Supratimo, kad jie negali priversti kito žmogaus pamilti juos. Viskas, ką jie gali - tai leisti kažkam juos mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo kaltiesiems. Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai. Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”.
"Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” - paklausiau.
"Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”.

Ar Dievas yra?

Vyras nuėjo į kirpyklą, nusikirpti plaukų ir jo apsikarpyti barzdos. Kai kirpėjas pradėjo dirbti, jie pradėjo kalbėtis. Jie kalbėjo apie labai daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai jie galų gale paminėjo Dievo temą, kirpėjas pasakė:
- Aš nemanau, kad Dievas egzistuoja.
- Kodėl jūs taip sakote? - paklausė klientas.
- Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievas neegzistuoja. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leistų visus šituos daiktus.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo pradėti ginčo. Kirpėjas baigė savo darbą, ir klientas paliko kirpyklą. Tik po to, kai jis išėjo, pamatė vyrą gatvėje su ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas pasuko atgal ir vėl įėjo į kirpyklą, ir pasakė kirpėjui:
- Žinote ką pasakysiu? Kirpėjai neegzistuoja.
- Ką jūs sakote? - paklausė nustebintas kirpėjas. - Aš esu čia, ir aš esu kirpėjas. Juk aš ką tik jus pakirpau.
- Ne! - klientas sušuko. - Kirpėjai neegzistuoja, nes jei jie egzistuotų nebūtų žmonių su purvinais ilgais plaukais ir neapkarpytomis barzdomis, kaip tas vyras lauke.
- Bet kirpėjai TIKRAI egzistuoja! - atsakė kirpėjas. - Tik ne visi žmonės ateina pas mane.
- Būtent! - patvirtino klientas. - Tai ir yra esmė! Dievas, taip pat, TIKRAI egzistuoja! Tik ne visi žmonės eina pas Jį ir ieško Jo. Štai kodėl yra tiek daug skausmo ir kančios pasaulyje.

Svirplys ir moneta

Garsus išmintimi indas ir geraširdis italas buvo puikūs draugai. Jie susipažino Indijoje, kur italas su šeima leidosi į turistinę kelionę. Tapęs italų gidu, indas vežiojo juos po tolimiausias ir gražiausias šalies vietoves.

Sužavėtas italas pakvietė indą paviešėti savo namuose Milane. Norėjo atsidėkoti už pastarojo paslaugumą, supažindinti naująjį bičiulį su gimtuoju miestu.

Iš pradžių indas atkakliai atsisakinėjo, tačiau galiausiai leidosi draugo įkalbamas ir ryžosi sėsti į lėktuvą.

Jau kitą dieną abu vaikščiojo Milano gatvėmis. Svetimšalio šokoladinė veido spalva, juoda barzda bei geltonas turbanas atrodė neįprastai ir traukė praeivių žvilgsnius. Milanietis didžiavosi savo bičiuliu, tad žingsniavo aukštai iškėlęs galvą.

Staiga indas aikštės viduryje stabtelėjo ir paklausė:

- Ar girdi tai, ką aš girdžiu?

Kiek sutrikęs milanietis įtempė ausis, tačiau negirdėjo nieko, išskyrus mašinų ūžesį.

- Kažkur netoliese griežia svirplys, - tęsė atvykėlis tvirtu balsu.

- Negali būti, - papurtė galvą bičiulis. - Čia tik miesto triukšmas. Be to, iš kur čia galėtų atsirasti svirplys?

- Tikrai nesuklydau. Girdžiu čirpiant svirplį, - pakartojo indas ir pasilenkęs ėmė raustis lapų šusnyje.

Milanietis nepatikliai stebėjo jį. Po minutėlės svečias jam parodė mažytį vabzdį, savo giesme tarsi priekaištaujantį išdrįsusiems trukdyti jo koncertą.

- Dabar įsitikinai, kad čia svirplys? - paklausė indas.

- Taip, - sutiko italas. - Jūsų, indų, klausa daug aštresnė nei mūsų, baltųjų...

- Klysti, - šyptelėjoišminčius. - Tik pažvelk...

Taip taręs, išsitraukė iš kišenės mažytę monetą ir metė ją ant grindinio. Akimirksniu keturi ar penki praeiviai atsigręžė pažiūrėti.

- Matai? - susijuokė svečias. - Ši moneta skambtelėjo daug tyliau nei griežė svirplys. Tačiau kiek baltųjų ją išgirdo!

 MEILĖ NETURI KAINOS

Fermerio sodyboje labuvo keletas šuniukų, kuriuos jis norejo parduoti.
Surašęs skelbimą, kad parduodami 4 šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros.
Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrasiai
timptelint jo kelniu klešnę. Nukreipe žvilgsnį žemyn -
tiesiai jam į akis žvelgė berniukas.
"Pone," - pasake jis. "Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų".
"Na," - tarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą - "Šie
šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja"...
Akimirkai berniukas nuleido galva...
Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn i kišenę ir ištraukęs
pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:
"Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek uzteks, kad galėčiau
apžiūrėti šuniukus".
"Žinoma, " - linktelėjo fermeris ir švilptelėjo. "Šen, Doli!" - pašauke jis.
Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų
nurisnojo link šeimininko.
Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibejo džiaugsmu.
Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažin ką brazdant būdoje.
Lėtai išsiropstė dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis.
Išvirtęs iš būdos kažin kaip keistai keberiodamasis šunytis iš visų
jėgų stengėsi
pasivyti savo gentainius...
"Aš noriu šito," - užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas.
Fermeris pasilenke prie berniuko - "Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio.
Jis niekada negales su tavim bėgioti ir žaisti kaip šie kiti šuniukai".
Berniukas žengtelejo tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelejo plačią
kelnių klešnę aukštyn.
Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie
specialaus bato.
Žvelgdamas fermeriui i akis berniukas paaiškino:
"Matote, pone, as ir pats negaliu labai greitai bėgioti - o jam
reikia, kad kas nors suprastų..."
Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį.
Rūpestingai apglėbęs, perkėlė jį iįberniuko glebį.
"O kiek kainuos?" - susirūpino berniukas.
"Nieko," – pasakė fermeris, - "Meilė neturi kainos..."

Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia, kad kas nors suprastų...
Nepamirškite priminti savo draugams, kaip jie jums rūpi.

DIEVO DĖŽUTĖS

Laikau rankose dvi dėžes, kurias man įdavė Dievas.

Jis pasake: "Visus savo rūpesčius sudėk į juodąją džutę, o visa savo džiaugsmą - į auksinę."

Pildžiau jo paliepimą ir į dėžutes rūpestingai rūšiavau

savo bėdas ir džiaugsmus... 

Auksinė sulig kiekviena diena vis sunkėjo...

Tuo tarpu juodoji buvo tokia pat lengva kaip ir anksčiau...

Genamas smalsumo atvėriau juodąją dėžutę

ir pamačiau vietoje dugno tuštumą,

pro kurią iškrisdavo visas mano liūdesys...

Parodžiau tai Dievui ir nusistebėjau:

"Kur gi dabar visos mano bėdos?"

Jis nusišypsojo ir atsake:

"Mano vaike, jos čia - su manimi..."

Paklausiau tuomet, kodėl Dievas man davė dvi dėžutes -

auksinę ir juodąją be dugno?

"Mano vaike, auksinė yra tam, kad tu galėtum kaupti savo džiaugsmus,

o juodoji, kad pamirštum visas savo bėdas..."  

Musu draugai - tai mūsų auksinės dežutės lobiai...

Draugyste, tai lyg ratas, kuris niekada nesibaigia.

Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.

Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?