Vieną
kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai
paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus
pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami,
kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai
stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus,
dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais
sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik
nežinojo, iš kur jį gauti...“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip
labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse
švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame
namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir
naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios,
šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik
tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo.
Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra
gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su
saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą
namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti –
kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės
išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir
net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir
batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką
ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską
Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo
gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė –
linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai.
Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo
dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo
tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites
(nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir
nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų
šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių
– spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri
visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis“, - atsakė
moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės
pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai“.
„Kažkur tai jau girdėjau“, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose
švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris,
bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę,
pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo
užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir
meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo
apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais
nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas –
jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių
skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių
trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai :)
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną
visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo
žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų
esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė
tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo...