Vienas turtuolis pasiuntė sūnų pas išminčių sužinoti Laimės
paslapties. Po ilgos kelionės jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį. Joje
gyveno išminčius. Jaunuolis įžengė vidun ir puikioje salėje išvydo didžiulį
sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi
žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Išminčius kalbėjosi tai su
vienais, tai su kitais, ir jaunuoliui teko palaukti, kol atėjo jo eilė.
Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs ko jam reikia, pasakė šiuo
metu neturįs laiko atskleisti Laimės paslaptį, tačiau pasiūlė apžiūrėti rūmus
ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tave kai ko paprašyti, - pridūrė ir padavė jaunuoliui šaukštelį
su dviem lašais aliejaus. - Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad
neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais - aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas
akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė išminčiui.
- Taigi, - klausia šis, - ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei nuostabų
parką? Ar atkreipei dėmesį į mano puikiuosius pergamentus bibliotekoje?
Sumišęs vaikinas prisipažino nematęs nieko. Vienintelis jo rūpestis buvęs du
aliejaus lašai šaukštelyje.
- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano rūmų stebuklus, - tarė jam išminčius. -
Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart
apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis
pamatė sodus, subtilų gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta
kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas išminčių jis apsakė, ką regėjęs.
- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? - paklausė jo
išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
- Dabar matai, - tarė išminčius, - koks gali būti mano patarimas: Laimės
paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, kartu nepamirštant dviejų
aliejaus lašų šaukštelyje arba savęs.
