Kurdamas pasaulį ir nusprendęs sukurti moterį Viešpats netikėtai suvokė,
kad visi materijos elementai jau panaudoti kuriant vyrą.
Jam tiesiog nieko neliko…
Ilgai pamąstęs ir pameditavęs, Viešpats nutarė dilemą išspręsti taip:
Jis paėmė Mėnulio apvalumus,
Nepaprastą bangos liniją,
Ankstyvo rytmečio gaivumą,
Jaudinantį medžių lapų virpesį,
Išlakų pušies siluetą,
Subtilų gėlių koketavimą,
Įsimylėjusio elnio žvilgsnį,
Saulės spindulio džiaugsmą,
Kregždutės kuklumą,
Voro savimeilę,
Gulbės tobulumą,
Brilianto tvirtumą,
Balandžio švelnumą,
Tigro negailestingumą,
Ugnies aistrą,
Sniego šaltį.
Viešpats sumaišė tokius skirtingus ingredientus, sukūrė moterį ir
padovanojo ją vyrui…
Praėjus savaitei, vyras atėjo pas Viešpatį ir sako:
Visagali, būtybė, kurią man dovanojai, neteikia džiaugsmo. Ji nuolat
reikalauja dėmesio, nepalieka manęs ramybėje. Ji daug kalba, verkia be
priežasties. Ji man atnešė kančią. Grąžinu ją. Nenoriu daugiau su ja gyventi…
Gerai, - tarė Viešpats. Ir pasiėmė moterį.
Praėjo savaitė. Vyras grįžo pas Dievą ir sako:
Dieve, aš jaučiuosi toks vienišas nuo to momento, kai grąžinau būtybę,
sukurtą man.
Ji man dainavo ir šoko,
Ji meiliai žiūrėjo į mane,
Jos žvilgsnis mane glostė.
Jos juokas skambėjo kaip muzika.
Ji buvo graži.
Jos švelnūs prisilietimai mane svaigino.
Maldauju, Viešpatie, grąžink man ją…
Aš daugiau negaliu be jos gyventi…
| 