Kartą gyveno vaikutis, kuris
ruošėsi gimti. Vieną dieną vaikutis paklausė Dievo: "Sako, kad tu ryt
ruošiesi siųsti mane į Žemę. Bet kaip aš ten gyvensiu, būdamas toks mažas ir
bejėgis?”
Dievas jį
nuramino: “Iš daugybės angelų aš parinkau vieną ir tau... Jis tavęs lauks ir rūpinsis tavimi”...
“Bet, - pasakė vaikutis, - čia, danguje, aš nieko kito neveikiu -
tik dainuoju ir šypsausi. Štai ko man reikia, kad būčiau
laimingas!"
Dievas tarė:
“Tavo angelas dainuos tau kiekvieną dieną. Tu jausi savo angelo
meilę ir būsi laimingas”.
O vaikutis pasiteiravo:
“Kaip aš suprasiu, kai žmonės kalbės, jei aš nemoku tos kalbos, kuria žmonės
kalba?"
"Tai paprasta, - pasakė Dievas. - Tavo angelas sakys tau pačius
gražiausius žodžius, kuriuos tik kada esi girdėjęs. Su didele kantrybe ir rūpesčiu tavo angelas
išmokys tave kalbėti”.
Vaikutis pažiūrėjo į Dievą ir paklausė:
"O ką aš darysiu, kai
norėsiu pasikalbėti su Tavimi?"
Dievas nusišypsojo ir tarė:
“Tavo angelas sudės tavo
rankytes maldai ir pamokys tave melstis”.
Vaikutis nerimo: “Aš girdėjau, kad Žemėje yra blogų žmonių”... "Kas saugos mane?"
Dievas apkabino
vaikutį sakydamas:
"Tavo angelas apgins
tave, netgi jei jam reikės rizikuoti savo gyvybe”.
Vaikutis liūdnai pažiūrėjo ir pasakė: “Bet man
visada bus liūdna, nes aš daugiau nebematysiu Tavęs”.
Dievas stipriai apkabino
vaikutį.
"Tavo angelas visada
pasakos tau apie mane ir mokys tave, kaip sugrįžti pas mane, nors aš
visada būsiu šalia tavęs”.
Tuo metu Danguje viskas nuščiuvo, bet balsai iš Žemės jau girdėjosi.
Vaikutis skubėdamas tyliai paprašė:
"O, Dieve, aš jau išeinu. Prašau pasakyti mano angelo
vardą”...
Dievas nusišypsojo: “Tavo
angelo vardas nėra svarbus. Tu paprasčiausiai vadinsi jį...
Mamyte
| 