Kartą žmogus seno
medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam
bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis.
Laikas ėjo, drugelį lyg
ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas.
Atrodė, kad drugelis
padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.
Žmogus nusprendė
drugeliui padėti: Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną.
Drugelis tuoj išrėpliojo.
Bet jo kūnelis buvo
gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.
Žmogus stebėjo toliau,
tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.
Deja, taip neatsitiko!
Visą likusį gyvenimą drugelis rėpliojo žeme, sunkiai vilkdamas savo silpnus,
neišsiskleidusius sparnus.
Jis taip ir nepakilo.
Žmogus norėjo padėti, tačiau
nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip
jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad
peteliškė galėtų skristi.
Gyvenimas vertė plaštakę
sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.
Juk ir mums gyvenime
kartais labai reikalingos pastangos.
Gyvendami be sunkumų mes
nusilptume, nebūtume stiprūs.
O silpni negali
skristi...
Aš prašiau stiprybės, o
gyvenimas man davė... sunkumus, kad juos įveikdama tapčiau stipri.
Aš prašiau išminties, o
gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdama mokyčiausi.
Aš prašiau turtų, o
gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti.
Aš prašiau sugebėjimo
skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau.
Aš prašiau meilės, o
gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas.
Aš prašiau gerovės, o
gyvenimas davė man galimybes.
Aš negavau nieko, ko
prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.
Gyvenk
be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu
gali jas įveikti.
| 