VILMOS SVETAINIUKĖ VISIEMS

 PRISIMINIMAI

Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
Su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
Padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
Širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
Iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
Dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man,
O nuodėmes
Išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
Mačiau kadais.
Kažką myliu,
Kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
Išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
Tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
Daugiau nebeminėt.

A.Zalatoriene

LAIŠKAS

Rašau aš tau, tėveli...
Labas vakaras.
Gal bus klaidų. Bet suprasi mane.
Tavęs aš laukiau visą visą vasarą.
Tave dažnai matau sapne.

Aš nežinau, tėveli, tavo adreso.
Bet laišką tau atneš laiškanešys.
Tik nuo tavęs laiškučio vis neatneša,
Nors žada, žada...štai jau metai trys...

Vaikai mojuoja ir dar tyčia erzina,
Kad pas mane tėvelis nebegrįš...
Juk tu žadejai vest mane prie ežero,
Kur plaukioja auksinis ešerys.

Juk tu žadėjai man parnešti katiną,
Didžiulį, kad vos lįstų pro duris...
Tėveli, viską viską aš dar atmenu-
Ir mamą raminu: sugrįš, sugrįš,sugrįš...

Tad atvažiuok, tėveli, baigias vasara...
Man laikas gultis. Už langų naktis.
Aš neverkiu, tėveli, tiktai ašaros
Taip įkyriai man lenda į akis.



/ Jonas Drazdauskas /

Netikrumas

Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

(A. Mickevičius)

Kai bus sunku,
Bučiuosiu lietų.
Kai bus tamsu,
Tave mintyse piešiu.
Kai liūdesy paskęsiu,
Priminsiu sau
Švelnutę šypseną.
Dainuosiu medžiams,
Akmeniui, vaivorykštei.
Kai būsiu vienas
Ir taip toli...
Paskui lyg paukštis
Pakirstais sparnais
Bandysiu skristi.
Tačiau bejėgis
Ir nusikankinęs
Parkrisiu ant žolės
Ir žemę apkabinęs verksiu,
Tarytum plaukus
Žolę glamonėsiu,
Į delnus rinksiu
Tau lietaus lašus.
Toli
Ir šuniškai graudu.
Rašysiu
Ir dėsiu daleles širdies
Tau į žodžius,
Kad tik užtektų jos.
Taip šuniškai graudu,
Sunku, tamsu ir
Nėr lietaus...



/ R. Jurgelaitis /
PRARASTA MEILĖ


Tu tikriausiai supratai jau,
Kad patyrei stiprų jausmą.
Ir gal kada tau teks pajusti,
Nepakeliamą praradimo skausmą?
Galbūt tada tu pastebėsi,
Kad netgi metų laikai
Pravirksta. Nors kiekvienas savaip,
Tačiau vienodai nuoširdžiai, giliai-
Kaip mažyčiai vaikai:
Medžių sula taps ašarom saldžiom,
Kuriom pravirks beržai, klevai ir uosiai.
Ryto rasa kris ašara skaidria-
Ja prasidės ir dar viena diena laukuose...
Tamsus dangus graudžiai pravirks,
Kūkčiodamas kartu su vėju.
Net snaigė delną tavąjį pasiekus,
Mažyčiu skausmo lašeliu pavirs.
Gyvenimas tampa griuvėsiais,
Praradus meilę pirmutinę.
Žemė ašarom įmirksta...
Tad nėra ko visai stebėtis,
Kad ir žmogus, beje, pravirksta...

/R.Zableckas/

LAUKIMAS

Kai laukiu aš tavęs, atrodo, man : sustojo
Net laikas - laukia jis taip pat tavęs.
Laukimas tas nėra našta sunkioji.
Kartoja siela vėl
Tas brangias minutes,
Kai nujautimas patylom įspėja :
Jinai tuojau ateis...
Jau šnaresys artėja,
Jau lengvą durų girgždesį jaučiu -
Ir mano mylimosiosios artėjimą.
Bet jos žingsnius girdžiu
Pagal savos širdies plakimą.

Tyla ir susimąstymas pradingo.
Nuo durų padvelkė lengva vilnim...
Ką aš dabar mąsčiau nerimastingai ?
Tiek to. Jau užmiršau. Tu - su manim.

/ L.Ozerovas /
TU TAIP TOLI


Tu taip toli. Mane kankina ilgesys.

Tu taip toli. Seniai patvino upės.

Daugybę kartų degino ugnis.

Daugybę kartų tirpdė rūkas.


Ir nemačiau seniai giedros dienos.

Tiktai krūtinę drasko audros.

Mielai pavirsčiau viesulu sapnuos.

Man nepatinka tuščios raudos.


Tave suradęs plėšyčiau, draskyčiau

Už tai, kad tu ne čia, o taip toli.

Po to save į uolą sudaužyčiau…

Jau šaukia bangos tavo vardą. Ar girdi?

Ruslanas Simonaitis
Ar moki išlaikyti meilę
Savam glėby ilgai, ilgai,
Ar moki ją globoti meiliai,
Ar moki saugoti karštai?
Ar jai širdy dar liko vietos,
Ar jos nesutrypė lemtis,
Ar Tavo meilė netikėta
Galės pažadinti viltis?
Gal Tavo meilei šiandien šalta,
Gal ji kažkur tai paslėpta,
Gal ieško ji ir nesuranda
Kelių į širdį, į Tave?
Paklausk savęs, paklausk širdies-
Ji atsakys, neištylės...

/ Eglė Brazdžiūnienė /
PRISIMINIMAI

Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man
O nuodėmes
išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
mačiau kadais.
Kažką myliu,
kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
daugiau nebeminėt.

/ Angelina Zalatorienė /
AŠ TAU MELUOJU

Mes miegame slapta su Tavimi svajonėj dviese...
O kai nubudusi Tave šaukiu, tai kalbamės lig paryčių...
Švelni akių žydrynės šiluma iš portretuko šviečia,
Iš veido neišblėsta tonas smulkiausių paslapčių.

O ne, aš Tau meluoju - mes kartu sapnus sapnuojam,
Kaip apkabinęs rankomis beprotiškai myluoji Tu mane,
Kaip Tu nepaprastai karštai ir vyriškai kasnakt bučiuoji...
Aš Tau meluoju - tai portretukas Tavo kalbina šalia.

Kas vakarą Tavoji nuotrauka gyvenimu pulsuoja:
Ji smalsiai žiūri į nakčiai nusirengusią mane...
O aš nusisuku ir realybėje Tave vaizduojuos,
Kad švelniu glėbiu lauki rūsčiam vienatvės patale.

Kas rytą nubundu sapnų per naktį iškankinta...
Tu tyliai kaip ir vakar iš portretuko nužvelgi mane.
O aš mūs patale viena, saldžiausio jausmo prijaukinta.
Tokia nepaprasta tik vienišos moters dalia...

/ Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė /
Aš kartais pavargstu nuo triukšmo
O kartais ir nuo mėlyno dangaus...
Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti mažas vaikas
O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...
Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus
O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...
Aš kartais būnu abejingas skausmui
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas
O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...

/ Ernestas /
Prašau padėki galvą ant mano peties
Pajuski tai ko reikia tau dabar išties
Užmerk pavargusias ir ašarojančias akis
Tegu nustoja plakti besidaužanti širdis...
Nebekalbėk beprasmių žodžių man daugiau
Nebesakyki to ko negirdžiu aš jau
Tegu nors kartą būna tau širdy ramu
Tegu nors kartą galvoje nebus kitų minčių...
Pajusk ramybę ir didžiulę meilę manyje
Pajuski tai ką aš saugau savo viduje...
Pasidalink su manimi ir gėriu ir blogiu
Ir leisk man būti su tavim kai bus sunku...
Išgirsk garsus kurie skamba tyloje
Ir tuos žodžius kurie užstringa gerklėje...
Matyk akis net kai tamsi naktis
Ir rask mane kai daužosi širdis...

/ Ernestas /
Man reikia dėmesio...
Man reikia meilės...
Man reik žmogaus...
Man reik širdies...
Man reikia tiek nedaug,
Kad išblaškytų liūdesį -
Tik šilto žvilgsnio,
Rankos palytėjimo,
Tik supratimo,
Išklausymo,
Paguodos.
Tik tiek nedaug, berods,
Prašau likimo.
Ir gal ruduo
Nebūtų toks nykus.
Ir neičiau aš nuleidus galvą,
Matydama po kojom tik lapus...
Jie šnabždasi ir šnara ko tai.
Rudi, geltoni, nespalvoti.
Kaštonai, gilės pinasi po kojom.
Ir pilnatis mėnulio dangumi ropoja.
Man reik žmogaus.
Jo šilumos, švelnumo.
Paguodos.
Ramsčio.
Atidumo.

I.V.
Pasikalbėkim dviese.
Tu neprieštarauji?
Seniai , labai seniai
Tariausi su Tavim.
Žinau, esu tikra -
Nepriekaištauji,
Bet juk žinai,
Kad gyvenu viltim.
Kur nors, kažkiek
Nors sekundėlę
Paskirki man savos širdies,
Nors kruopelytę,
Nors lašelį
Atseikėki iš praeities.
Gal Tavo žodis
Vėl taps kūnu
Ir aš jį jausiu naktimis.
Pasaulis verčiasi, kai būnu
Viena su savo mintimis.
Pasikalbėkim dviese,
Aš palauksiu,
Palauksiu dieną, mėnesį, metus
O gal akimirką...
Kas žino.
Juk mūsų laikas toks trapus...

E.B.
Laimės akimirką priimk kaip netikėtą brangią dovaną.
Ji bet kada aplankiusi užtruks namuos labai trumpai.
Viltim, paguoda iš meilės vaiko gimimu atėjusi,
Palietusi jau skuba. Žiūrėk- jos kelyje tik praeiviu tapai.

Ji tarsi paukštė mažoji suspurda delnuos,
Sujaudinta lig ašarų, pradžiuginta, į aukštį kelią.
Šypsnys žibuoklės, vyturio giesmė, pradžia dienos,
Lyg saulės spindulys kalnų tarpekliuos trumpam nušvietęs kelią.

Ji kaip šešėliai, bėgantys šalia ir vėl išnykstantys,
Kaip vėjas, iš nežinios paglostyti atskriejęs.
Ištroškusį gaivinantis ir šaltas visada šaltinis trykštantis,
Ir visuomet laimingas tas, kas šią akimirką turėjęs...

(Zenė Sadauskaitė)
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.

Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.

Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos.


Pr. Raščius
Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
Su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
Padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
Širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
Iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
Dažnai darau.

Prašau atleist už sunkų žodį man,
O nuodėmes
Išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
Mačiau kadais.
Kažką myliu,
Kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.

Dabar geidžiu
Išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
Tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
Daugiau nebeminėt.
/A. Zalatorienė/
Ko reikia daugiau...

Kaip noriu apkabint tave
Laikyt per naktį savo glėbyje
Padėti galvą ant tavo peties
Ir jaust tave arti savo širdies...
Žinau kad nori to ir tu
Ir man smagu jog mes kartu
Galim džiaugtis vienas kitu...
Galim tiesiog sėdėt ir nekalbėt
Galim tik vienas kitą mylėt...
Aš tikiu tavim ir tavo širdim
Prašau tikėk ir tu manim...
Tikėki tuo ką tau sakau
Tikėki tuo ką mano širdis jaučia tau...
Prašau neabejok manim
Ir neleisk man abejot tavim
Tiesiog gyvenk ir mylėk mane
Mylėk mane o aš mylėsiu tik tave...
Ir nesvarbu kad bus pasauly gražesnių
Protingesnių ir dar visokių kokių
Tu man mieliausia iš visų
Ir aš laimingas kai su tavim esu
Ar gali ko reikėt daugiau
Turbūt jau ne, nes aš tave jau sutikau...

Ernestas
Gal ir gerai

Gal ir gerai kad viskas baigės taip gražiai
Kad tu nueidama šypsojaisi o ne pykai
Kad aš tylėdamas akim lydėjau tolstančią tave
Suprasdamas kad nebegrįši tu šita gatve...
Gal ir gerai kad viskas kas praėjo buvo taip gražu
Kad viskas ką jaučiau buvo paprasta ir nuoširdu
Ir viskas kas liko po tų nepakartojamų dienų
Yra didžiulis ilgesys akimirkų kai buvome kartu...
Dažnai prisimenu tave ir tavo ištartus žodžius
Keliauju mintimis per mūsų pramintus takus
Ir širdyje tik meilę ir ramybę aš jaučiu
Kai per sapnus mes būname ir vėl kartu...
Kiekvienas žingsnis atneša kažką gražaus
Bet kartais pasitaiko pikto ir skaudaus
Ir reikia džiaugtis kad šis atnešė mums tai
Ką prisiminsime su virpančia širdim ilgai...

Ernesto eilerasciai
Ant stalo guli asara mana...
Ant jos nukrinta dar viena
ir joms neliudna...jos drauge...
o kaip noreciau apkabint tave...
As uzsimerkiu ir tu jau cia...
buciuoji...kalbini mane...
nusisypsau ir pravirkstu...
juk tai mirazas o ne tu...
Bet kur gi tu?kodel neateini?
nejaugi ant manes vis dar pyksti?
Man taip nyku ir liudna be taves...
nejaugi niekad nebetarsim MES?
Jeigu gali...pasauk mane vardu,
visu balsu ar kuzdesiu tyliu...
as pas tave ateisiu be taku,
vienai akimirkai pabut kartu...
Jeigu gali pasauk vardu...
bet vel verkiu...
juk tai mirazas,o ne tu...
Susirgti gerumu
Žvaigždes pasiekti
Išbėgti po lietum
Įbrist į jūrą
Švelnumo
Mano-Tau
Dar kartą.
Prie ežero ryte stovėti
Matyti saulę kylant
Šypsotis, juoktis
Dar galiu ir noriu
Ir išprotėt iš laimės
Ne iš skausmo.
Barstyt lapus,
Į samanas nukristi
Paskęsti erdvėje
Ir Tavyje.
Aš dar tiek daug
Galiu ir noriu.
Kur Tu?
Dykuma

Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..

Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..

Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..

Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius...
Ernestas.
Nebetylėk. Tyla jau staugia
Naktim lyg šuo į pilnatį
Ir ištuštėjusią palaukę
Netektimi užpildanti.
Nepasakyti žodžiai talpūs-
Jie pasipūtę ir išdidūs
Ir dar - kur kas labiau iškalbūs
Už šimtą kartų pasakytus.
Dažnai juos peršti arba gelia.
Išpjautum, rodos, ir išmestum,
Garsais pripildžius tuščią tylą
Namo gyvenimui parvestum.
Ir nebebūtų ji bebalsė,
Ir nebebūtų ji bežadė.
Tyla tikėjimą išbarstė
Lyg kortas senstanti kaladė.
Tyli? Tylėjimas net staugia
naktim lyg šuo į netektį,
Suardžius paslaptį nejaukią -
Naivios širdies nedatektį.

Egle
Aš tave matau

Tyla. Vis bręsta į mane šaknis įleidus.
Tačiau staiga iš saulės ir lietaus
išnyra, priartėja tavo šiltas veidas,-
kur tu bebūtum - aš tave matau.

Aš nežinau, kiek savo atminties muziejuos
tu saugai džiaugsmo, liūdesio kartaus,
bet mano akyse nei augi, nei mažėji -
kol kas gana, kad aš tave matau.

Tu nors trumpam, juokais įauk į šitą gruodą -
prie laikinumo aš jau pripratau.
O žodžiai kas? Jie žeidžia, žemina, išduoda.
Todėl tyliu: juk aš tave matau!

Rankas paspaudę vėl išeisime į tylą
Ko palinkėt, kad liktų gera tau?
Juk žemėj viskas griūva, sudega, sudyla...
O aš - tave matau. Girdi? Matau!

(Jonas Jakštas)AŠ PAVARGAU KLAJOTI...

Aš pavargau klajoti iš širdies į širdį
Ir lūpom vaikščiot svetima daina.
Kam belstis į duris, jei nieks negirdi,
Rašyti knygą, kai viltis akla?

Jau pavargau aš būti laisvės paukštis
Į langus muštis krūtine silpna.
Ir toks svaigus kam reikalingas aukštis,
Jei negaliu tikėt ryškia žvaigžde?

Man laimės baisiai didelės nereikia,
Per daug šviesios, karštos ugnies.
Tik, kas labiausiai džiaugsmą teikia-
Priglust prie mylinčios širdies.

Galbūt esi tik saulės spindulėlis,
Nedrąsiai kelią sau skinies.
Bet nuo tavęs pražįsta gėlės
Ant žemės skausmo ir mirties.

Ir nesvarbu, kad tu esi tik lašas
Be proto tolimo sapnų dangaus:
Aš – žiedlapis ir toks pat mažas,
Bet pilnas jausmo tau švelnaus.


/Ruslanas Simonaitis/
Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.

Ji tikrai dar kartelį sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.

Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją pajausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.

Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik -
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik.

E.Brazdžiūnienė





Draugystė