Kažkur tarp šalto
sniego ir laukiamo šilto pavasario gyvena ilgesys...TAU. Kažkur tarp rytinės
miglos ir patekančios saulės alsuoja prislopus gyvybė. Kažkur tarp pietryčių ir
rytų sklando bebaimiai vėjai klajūnai. Kažkur tarp juoko ir liūdesio rieda
krištolo ašaros... Rieda ir susijungia giliose sielos upėse. Kažkur tarp maldos
ir nuodėmės blaškosi atgailavimas. Kažkur tarp troškimų ir to, ką jau turi
bėginėja nežinomybė. Kažkur tarp dangaus ir žemės tyvuliuoja gėrio jūros.
Kažkur tarp vienos ir kitos uolos tęsiasi tarpekliai. Kažkur tarp dienos ir
nakties žiba žvaigždės. Kažkur tarp žolės ir besiskleidžiančios gėlės plazdena
margi drugelių sparnai. Kažkur tarp mylinčių žmonių susitinka šilumos pilni
žvilgsniai. Kažkur tarp ištiestų rankų ir jų siekiančių delnų tvyro kruopščiai
saugomi dviejų žmonių jausmai. Kažkur tarp šviesos ir tamsos slegiantis
laukimas. Kažkur tarp kalno papėdės ir viršūnės driekiasi begalinė ištvermė ir
patyrimas. Kažkur tarp minties ir to ką
... Read more »
Gyvenimas yra galimybė
– išnaudok ją...
Gyvenimas yra gražus – žavėkis juo...
Gyvenimas yra palaima – pajusk ją...
Gyvenimas yra svajonė – įgivendink ją...
Gyvenimas yra iššūkis – priimk jį...
Gyvenimas yra pareiga – įvykdyk ją...
Gyvenimas yra žaidimas – žaisk jį...
Gyvenimas yra brangus – tausok jį...
Gyvenimas yra turtas – išsaugok jį...
Gyvenimas yra meilė – neaplenk jos...
Gyvenimas yra paslaptis – atskleisk ją...
Gyvenimas yra pažadas – ištesėk jį...
Gyvenimas yra liūdesys – įveik jį...
Gyvenimas yra daina – dainuok ją...
Gyvenimas yra kova – laimėk ją...
Gyvenimas yra džiaugsmas – atrask jį...
Gyvenimas yra motina – apkabink ją...
Gyvenimas yra nuotykis – rizikuok jame...
Gyvenimas yra taika – nešk ją...
Gyvenimas yra laimė – nusipelnyk jos...
Gyvenimas yra gyvenimas – apkabink jį...!!!
Vienas turtuolis pasiuntė sūnų pas išminčių sužinoti Laimės
paslapties. Po ilgos kelionės jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį. Joje
gyveno išminčius. Jaunuolis įžengė vidun ir puikioje salėje išvydo didžiulį
sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi
žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Išminčius kalbėjosi tai su
vienais, tai su kitais, ir jaunuoliui teko palaukti, kol atėjo jo eilė.
Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs ko jam reikia, pasakė šiuo
metu neturįs laiko atskleisti Laimės paslaptį, tačiau pasiūlė apžiūrėti rūmus
ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tave kai ko paprašyti, - pridūrė ir padavė jaunuoliui šaukštelį
su dviem lašais aliejaus. - Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad
neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais - aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas
akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė išminčiui.
Vieną dieną, Kai prie pat upės sėdinti
siuvėja siuvo, jos antpirštis įkrito į vandenį. Kai ji pravirko, Dievas apsireiškė ir
paklausė: "Mano mielas vaikeli, kodėl TU verki?" Siuvėja
atsakė, kad jos antpirštis įkrito į vandenį ir kad ji turi padėti savo vyrui
išlaikyti šeimą. Dievas panardino savo ranką į vandenį ir ištraukė
auksinį antpirštį su perlais ir paklausė: "Ar tai tavo
antpirštis?". Siuvėja atsakė "Ne". Tuomet Viešpats Dar kartą panardino
ranką upėn. Jis laikė sidabrinį antpirštį, inkrustuotą safyrais. "Ar tai
tavo antpirštis?" paklausė Jis siuvėjos. Ir vėl siuvėja atsakė
"Ne". Viešpats Dar kartą paniro gilyn ir grįžo su odi
... Read more »
Sykį gyveno berniukas, kuris eidamas į mokyklą ir
joje būdamas visada laikydavo sugniaužtą kairės rankos kumštį. Kai
mokytoja jį pakviesdavo atsakinėti, jis atsistodavo, bet kumštis
likdavo sugniaužtas. Vaikas rašydavo dešine ranka, o kairiojo kumščio
nieku gyvu neatleisdavo.
Vieną dieną mokytoja, norėdama patenkinti savo pačios
ir vaikų smalsumą, paklausė, kodėl jis taip elgiasi.
Berniukas nenorėjo atsakyti, bet po to, primygtinai
mokytojos ir klasės draugų raginamas, nusprendė atskleisti paslaptį:
- Kai kas rytą išeinu iš namų į mokyklą, mama
stipriai pabučiuoja mano kairįjį delną, o paskui, gniauždama mano
pirštus, šypsodamasi sako: "Mano vaikeli, tvirtai laikyk saujoje mamos
bučinį!" Todėl visada laikau sugniaužtą kumštį: ten, viduje, - mano
mamos bučinys.
Rasau as tau teveli,labas vakaras
gal bus klaidų,bet suprasi mane
tavęs aš laukiau visą vasarą
tave dažnai matau sapne
aš nežinau,teveli,tavo adreso,
bet laišką tau atneš laiškanešys
tik nuo taves laiškučio vis neatneša,
nors žada,žada,žada...štai jau metai,trys...
vaikai meluoja ir dar tyčia erzina,
kad pas mane tėvelis nebegrįš....
juk tu žadėjai vest mane prie ežero,
kur plaukioja auksinis ešerys
juk tu žadejai man parnešti katiną,
didžiulį,kad vos tilptų pro duris....
tėveli,viską,viską aš dar atmenu-
ir mama raminu-sugrįš, sugriš,sugriš...
tad atvažiuok,tėveli. baigias vasara
man laikas gultis. už langų naktis
aš neverkiu,tėveli,tiktai ašaros
taip įkyriai man lenda į akis....
Yra tokia legenda apie paukštę, kuri gieda vieną kartą per visą savo
gyvenimą, bet gieda gražiau už visus pasaulio paukščius…
Vieną vienintelį kartą ji palieka savo lizdą ir skrenda ieškoti erškėčio
krūmo. Ji nenurimsta tol, kol jo neranda. Tarp duriančių šakų ji užgieda savo
giesmę ir krenta tiesiai ant paties ilgiausio, paties aštriausio spyglio.
Mirdama – pakildama virš neapsakomos kančios – paukštė taip užgieda, kad
šiai džiūgaujančiai giesmei pavydėtų net vieversys ar lakštingala
... Read more »
